All posts filed under: Pokalbiai

Moteris privalo judėti. Vaida Junevičienė

Dažna iš mūsų nesportuoja, nes nežino kam tuo metu galima patikėti savo vaikus. Taip, yra tėčiai ir giminaičiai, bet žinome, kaip stipriai reikia planuoti ir prisitaikyti prie visokiausių nenumatytų aplinkybių, kad galėtume greitai sulakstyti į treniruotę ar sporto salę. Tad dėl „šventos ramybės“ sportas taip ir lieka „geresniems laikams“. Tokioje situacijoje esame ir mudvi su Agne, todėl kalbiname Vaidą apie sportą kartu su vaikais. Kaip sportas jai padėjo išlaikyti balansą ir subūrė bendraminčius po vienu stogu. Vaida, Jūs vieni iš nedaugelio, kurie siūlo sportuoti tėvams kartu su vaikais. Nuo ko viskas prasidėjo? – Mudu visada sportavome, net ir prieš mums susitinkant. Gimus vaikams negalėjau sėdėti užsidarius namuose, o Giedriaus profesija ir darbas tiesiogiai susijusi su sportu – jis kūno kultūros mokytojas ir vaikų sporto treneris, bet pirmą vaikų grupę užsiėmimams surinkau aš. Kartą atėjau ir pasakiau – „mūsų sūnaus vaikų darželyje surinkau norinčių sportuoti vaikų grupę, nebėra kur trauktis“. Galima sakyti ši veikla mums atėjo per vaikus – patys ieškojome sporto būrelio pirmajam sūnui, o neradę tinkamo pradėjome svarstyti, kad patys galime tuo užsiimti. Nors pradėjom nuo sporto užsiėmimų …

Ką pametėme ir ką atradome Tailande. Simona Kupetienė

  Gyvenimas yra paprastas ir kuo mažiau turi, tuo jis gražesnis. Nevargina daiktai ir jų priežiūra. Kai nereikia tiek daug, tada ir nereikia kvaršinti galvos iš kur tai visą gėrį gauti. Dažnai užtenka ir paprastai kuklių pajamų. Paradoksas: kuo daugiau dirbame, tuo mažiau turimo laiko gyvenimui ir vienas kitam, bet daugiau pinigų. Dažnas turėdami mažai laiko einame mėgautis tais uždirbtais pinigais. Mes išlaidaujame. Daiktų turime daug, bet neturime laiko gyventi. Ir bijome mažai uždirbti, bijome turėti mažiau. Tad koks yra tas paprastas gyvenimas? Sėkmingai mokykloje, būreliai ir namie su daug n.d., savęs atradimai universiteto studijose (nes vaikystėje buvome labai labai užimti veikti ,ką norime), gerai apmokamas darbas, santuoka ir galimybė pasiimti paskolą didesniam būstui. Pakeliauti dar karts nuo karto. Kone kiekviena šeima užsisukame normaliame ratelyje : darbas-namai/ mokykla-būreliai. Tokioje dienotvarkėje sunku jau rasti laiko atgaivinti dūšią, išgirsti kas vyksta galvose ir būti „online“ kuom gyvena tavo artimieji. O gali būti kitaip ? Prieš kelis metus Simona su vyru nusprendė vis dėl to palikti nuosavą verslą ir iškeliauti su šeima į Tailandą, ieškodami kitokios rutinos. Štai jos naujas gyvenimo balansas. Kuom gyvenimas be plano skiriasi …

Laiminga moteris ir jos rutina. Sigita TenKurNamai

Mudvi su Sigita  būna pasikalbam apie moteriškus reikalus ir dalinamės buitiškomis akimirkomis. Kiekviena turime savo pasaulius: ji už nieką nemainytų sijono į kelnes, o aš niekaip negaliu išlįsti iš patogių treningų. Kokie jie skirtingi galite numanyti, sulyginant šiuos du rūbus. Man smagu klausytis, kad vis dėl to toks buitizmas nėra kiekvienuose namuose, tad nepametu iliuzijos, kad kada nors tai baigsis ir pas mane. Sigita sako, kad  tereikia užsidėti sijoną ir burtai prasideda. Po to kai aš ją „dabaigiau“ pilkomis pasakomis apie namus ir treningus, ji parašė post’ą apie kitokią rutiną ir prisipažinsiu ji mestelėjo neblogų minčių į mano namus.  Tad skaitykite !!! „Kiekvieną kartą skaitydama Viktorijos tekstus apie buitį, laiko sau ir antrai pusei neturėjimą, aš mintyse rėkiu : “ ne ne ne, ne visos taip gyvenam, galima ir kitaip ! „ Neištvėriau ir Viktorijai parašiau, kad kiekvieną kartą skaitydama apie jos uniformą – pilkus treningus, laiko neturėjimą, ėjimą paskui visus šeimos narius ir t.t. Aš jai prieštarauju ir mintyse su ja diskutuoju. Viktorija buvo tokia maloni ir sutiko išklausyti kitą nuomonę, taip aš atsiradau čia. Kiekviena savo šeimoje turime skirtingas situacijas. …

Apie mezginius rūke ir mamos balansą kaime. Neringa Rūkė.

  Skaičiau Neringos man siųstą laišką su atsakymais ir norėjau pas ją prie pečiaus šiltos kavos. Prisiminiau tiek daug apie savo vaikystę, savo buvusius namus kaime ir ūkį. Basas kojas kieme ir murzinas rankas valgant obuolius ar mamos blynus. Šios mamos gyvenimo balansas kaime, kur namuose daug vaikų, daug reikalų, mezginių ir tikros romantikos. Šios fotografijos priklauso Raggana Photography Kuom kaimas skiriasi nuo miesto? Tau, judviem su vyru ir vaikams.   Apie kaimo ir miesto skirtumus galėčiau kalbėti ilgai. Visų pirma, tai kitoks gyvenimo ritmas: SLOW. Čia viskas priklauso gamtai: augalai, gyvūnai, žmonės. Rytas prasideda su aušra, kuomet viskas bunda , o darbus norisi baigti kai saulė nusileidžia. Būna naktinėjam, būna visas vakaras užsakymams ir mezginiams ar paskutiniams dienos darbams. Miesto gyvenimas prikimštas skubėjimo, reklamų, nereikalingos informacijos, daiktų, paslaugų ir visko, kas nelabai reikalinga ir visiškai neprasminga. Kaime nereikia įvaizdžio. Išsilaisvini ir turi erdvę tiesiog kvėpuoti. Būti savimi. Be abejo yra ir kita medalio pusė: mieste gyvenimas yra patogesnis ir lengvesnis. Čia niekas neateis žiemą ir nenukas tavo sniego iki namų, neįjungs šyldimo ar nepastatys vaikų žaidimo aikštelės. Kaime reikia nuvažiuoti ne vieną kilometrą, kad surastum …

Mamos balansas. Agnė Columbus iš Žvėryno

Agnė yra online marketingo specialistė. Ji dievina recycled art ir jos namų sienos bei komodos nukrautos knygomis, stalčiai prigrūsti vaikiškų žaislų ir kreidelių . Ji tiki, kad kiekvienas daiktas turi būti naudojamas ilgai ir laimingai, kad jokiu būdu neišmetamas. Jos namai visada kvepia arbata arba smilkalais. Ji yra trijų mažų berniukų mama ir juos augina viena. Štai jos istorija, kaip ji išlaiko gyvenime balansą. Kokia yra tipiška tavo kasdienybė su vaikais? Na, keliamės mes nelabai anksti. Nes dirbu, kai vaikai suminga ir sėdžiu iki vėlumos. Taigi keliamės apie 8ryte. Tuomet ruošiu tris savo mažuosius ir vieną suaugusį-save. Jei nespėjam susiruošti į darželį laiku, tada pusryčiaujam. O jei taip, tai tada tik lengvai užkandam ir žygiuojama. Aš būtinai turiu išgerti puodelį juodos arbatos, nes kitaip esu neveiksni ir skraidau kažkur kosmose. Mūsų darželis tik 100žingsnių nuo namų, Žvėryne. Tad stengiuosi neskubėti ir pasimėgauti pasivaikščiojimu. Vaikai auga ir tas atstumas vis greičiau įveikiamas, bet buvo laikai, kai užtrukdavom pusvalandį. Dienos ritmas priklauso ir nuo oro, kai saulėta ir gražu važinėjam po Vingio parką ar Žvėryno gatvėmis. O kai dienos kitokios važiuojam namo ir …

Atvertas mamos silpnumas. Dalia Babkova

Taip dažnai tiesiog velkuosi dienoje. Pastaruoju metu sunkiai vaidinu sukurtus gyvenimo vaidmenis. Net šypsotis sekasi sunkiai, kai tai darydavau tiesiog natūraliai. O kai jau šešiolika mėnesių nei vienos nakties neišsimiegi, – šypsotis sunkoka. Tiek mėnesių maitinu dukrą.Širdis skauda. Taip trūksta gyvybės išvargusiame mano kūne. Dienos rutinoje ir vaikų burzgesy dažnai norisi tiesiog išnykti, tapti nematomai, niekam nereikalingai. Būti tiesiog sau! Nemoku užgniaužti noro kalbėti, dažnai išrėkti susikaupusį pyktį ar nusivylimą; kažko vis noriu ir to „kažko“ neturėjimas vis kankina. Skauda! Užeina „nebegalėjimo“ būsena. Jei kreipčiausi į psichiatrą, man išrašytų miego atostogų, nes esu kamuojama nuolatinio nuovargio ir neišsenkančių pykčio emocijų. Po tokių proveržių, vis klausiu savęs: „kas aš tokia?“ Vargšė, deja be palaiminimo (iš Biblijos Mt 5,3). Tik ta, kuri nesusitvarko su savo emocijomis. Kas man padeda?