All posts filed under: naujausi

Versli mama: Balti namai

Kažkada juokiausi, kad tikrasis vaiko kraitelis nėra sterilizatorius ar lovelės aksesuaras. Aš dabar rinkčiausi karališką lovą su nerealiu čiužiniu, masažus ir namų tvarkytoją. Poilsis ir gera savijauta, mano akimis,  yra daug svarbiau nei vaikelio ratai, nauji rūbai ar viena kita naujovė. Mūsų namai turėjo namų tvarkytoją ir mus lankydavo moteris, kuri pati užaugino tris bernus ir į mano netvarką žiūrėdavo su šypsena //tuojau mes čia viską sutvarkysime//. Todėl žinau, kaip yra gera, kai kažkas gali padėti suvaldyti buitį, kai jau viskas lipa per kraštus. Kai padaro generalinę tvarką ar padeda ją kas savaitę palaikyti. Štai kodėl aš taip jaukiai perskaičiau Tomos istoriją apie Baltus namus. Man balti(šviesūs) namai asocijuojasi su saulėtais rytais, erdve, sistema, kur kiekvienam daiktui nelemta pasimesti. Rūpestis ir darna. Ar ne? Kai namuose tvarka, rodos, visa kita taip pat tuojau dėliosis į savas vietas. Tad, Toma, kodėl nutarei keisti kryptį ir užsiimti tvarka? Nuo ko viskas prasidėjo?   Viskas, kad ir kas tai bebūtų, prasideda nuo pasirinkimo. Nebuvau ta, kuri visada žinojo, kuo bus užaugusi. Biomedicinos krypties studijas pasirinkau greičiau iš reikalo nei pašaukimo. Nelabai …

Rytinė rutina, kuri paruošia bet kokiam cunamiui

Tie, kas turi darželio ar mokyklinio amžiaus vaikų (ir padėk Dieve, jei turite viską kartu) žino, kokie nepakartojami gali būti rytai, kai visus reikia laiku suruošti, nieko nepamiršti ir visur suspėti. Vienas kitas buitinis cunamis, cirkas mašinoje, kamščiai ir jau apie 9 ryto jautiesi kaip po mini maratono. Ateini darban, o tu jau nori eit pietų. Pailsėti ir atsipūsti. Tad po tokio eilinio cunamio, kai pati išvykau su pižama ir žieminiu paltu (nes pačiai aiko nebeliko), pasakiau sau : //VISKAS, gana, nebegaliu, reikia kažką daryti.// Žinojau tik vieną, kad rytais per daug kuičiamės, kažko ieškome ir kai laikas suskaičiuotas, paprasta dingusi kojinė gali tapti tikru dizasteriu. Bumbi, bumba jie iš paskos, tada susierzina ir žiūrėk prasideda tai… Na panašiai. Aš labai myliu savo namus: visus kartu ir atskirai. Bet tai mane nuginkliuodavo taip, kad norėdavosi vieno – sukasti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas praeis savaime. Kažkaip. 1Štai kodėl mano draugė buvo visišai teisi, kai mokino mane viską susiruošti iš vakaro. Ne tik jų mokyklos reikalus, bet ir savo. Dienos derinys, rankinės turinys, kitos dienos darbai ir skambučiai. Rytai tampa lengvesni, kai …

Versli mama: Cars for mars

Idėja ateina ir nebepalieka. Ji vaikšto kartu su tavim ir po truputi pradedi ją matuotis. Tinka? Oi dar ir kaip… Norisi? Oi labai… Tai veikiam? Bijau. O jei nepavyks? O jei namai grius? O jei visi kalbės? O gal reikia plano? O gal aš vis dėl to dar palauksiu… Panašios mintys sukasi ir tada, kai norisi keisti darbą, specialybę ar tiesiog pradėti savą veiklą. Kiekviena turime savą lūžio tašką, kai reikia veikti dabar arba jau beveik niekada. Kartais gaunasi paprastai 1/2/3, o kartais reikia kantriai laukti, mokytis ir nepasiduoti. Cars for mars. Mama, kuri piešia plakatus vaikų kambariui ir vos ne kasdien šoka iš džiaugsmo, kad galiausiai užsiima tuo, kas labai labai patinka. Skaičiau jos laišką ir prisiminiau save prieš kelias vasaras, kai stalai buvo nukrauti spalvinimo knygelėmis, kreidelėmis, mašinėlėmis ir viskuom, kas tada buvo ant bangos. Kai vienas piešė mostais, o kitas kampelyje sutalpindavo kosmosą. Tas balanso saldumas beskaitant. Indre, koks buvo tavo išsvajotos veiklos startas? Nuo ko prasidėjo ši istorija? Baigiantis antriesiems motinytės atostogų metams darbovietėje įvyko reorganizacija ir mano pareigybės tiesiog nebeliko. Nors aplinkiniai dalijo užuojautas, aš slapta džiaugiausi, nes viduje …

Galima susitvarkyti namus per valandą? O kas geriau: strateguoti ar reaguoti į kontekstą?

Kažkada dalinausi šia Lavazza kalendoriaus nuotrauka, kaip savo idealios motinystės vaizdu. Jame tilpo viskas: kūrybiškumas, vaikai, ta pati kava ir kaip matote mano lengas bardakas arba sava tvarka. Kai gyveni vienas tai niekam nemaišo, nepertraukiamas procesas ir savaip surikiuotos idėjos. Dirbi ir viskas priešais tavo akis. Patogu. Tiesiog patogu. Kažkodėl galvojau, kad šis vaizdas bus nepakartojama mano kasdiena, kai turėsiu vaikų (dabar pati žvelgiu į grindis nuotraukoje ir man kyla labai daug variantų, kaip jie viską greitai pertrrko… ). Cha, kol neturi vaikų, viskas atrodo kaip pasaka. Susikuri, patiki ir pasidarai laiminga. Atvirai? Man niekada nepatiko tvarkytis pagal kažkieno sistemą ar ritmą, visada norėjau tvarkytis tada, kai darbai baigti. Taip buvo kol mokiausi mokykloje, vėliau savo ritmu nervavau kambariokes, o dar vėliau tuo nervavau ir savo vyrą. O taip!!! Tvarka buvo vienas iš dalykų, kodėl mes su juo pykomės. Kai galva užimta dalykais, aš kai ko tiesiog nematydavau, o jis iki šiol mato skraidančias dulkes ir aš anytai per sukąstus dantis vis dar dėkoju už vyrą pedantą. Žodžiu, aš niekada neturėjau tos sistemos idealiai tvarkai ir apjaukti namai man visada būdavo kažkiek mielesni, nes tokiuose …

Kad Jūs žinotumėte, kaip aš tingiu anksti keltis. Ir keli dalykai, kodėl vis dėl to tęsiu 12dalykų.

Ir sugalvok tu man tokį dalyką. Keltis anksti ryte. Eina š$%t. žadintuvas. Nenoriu. Dar karta. nu nenoriu. Dar kartą. Išjungiu telefona ir miegot toliau. Kaip vasaris su tais miegais ir dalykais? Oi, jis buvo pilnas visko. Pilnas force mažorų, kurie kaip tyčia krito vienon krūvon. Migravo jie, migravau aš.  Kai namie pilni visą dieną, tai tais ankstyvais rytais aš norėjau just ramiai pagulėt. Viena, kol kuris nors nepaprašo blynų. Todėl nubudus, tiesiog gulėdavau ir snausdavau. Taip, keltis kasdien anksti yra iššūkis. Kodėl? Supranti, kad tai ne ryto reikalas, o asmeninis gebėjimas įveikti tingėjimą ir tiesiog atlikti darbus. Padaryti tai, kas reikalingą, jei norisi sėdėti ant vat ten to kalno. Tęsėti pažadą sau yra bene sunkiausia. Žinai tik tu ir tu visada gali nusimuilinti. Kol vieną lietingą rytą neprisiminiau vasaros dundulių. Man patinka vasaros lietus. Jo dunduliai, žaibai. Man patinka jį nujausti. Man patinka žolės kvapas ir tūnojimas šiltnamyje su kavos puodu. Man patinka pralaukti audrą. Simboliška ar ne ? Pralaukti sutemas, kol vėl bus ramu. Pralaukt, nurimt, viską nusiplaut ir veikt toliau. Tad kadangi rytas yra svarbus dėl …

Planas B. Čiuožia stogas

Visas mamas anksčiau ar vėliau tai ištinka – tiesiog jauti, kad nebegali tvarkytis, tarpininkauti, nurimti, rinkti vėl numestų daiktų, neužtenka nei jėgų nei noro gaminti. O laiku nepamaitinti namai yra pikti namai. Tokią akimirką atrodo, kad vienintelė išeitis – patraukti niekam nežinoma kryptimi, bet kur, tiesiog išnykti. Prisipažinkime – perdegėme. Čiuožia stogas. Metas viską mesti ir skirti laiko sau. Yra svabu, tokiais momentais tiesiog sustoti. Ilsėtis, kad vėliau netektų visko mesti ar mėtyti. Maži malonumai žmogui, neturinčiam vaikų, tikriausiai pasirodys visiški niekai, bet tėvams (o ypač mamoms), auginantiems pirmagimį ar daugiau nei vieną, net mažas atokvėpis gali išgelbėti dieną ir namus. Karšta vonia. Daugeliui mamų labiausiai patinka pailsėti vonioje su putomis, žvakėmis, muzika ir gera knyga (nors aš vonioj dažnai tiesiog guliu ir neturiu jėgų fokusuoti žvigsnį). Yra kažkokia paslaptis šiltame vandenyje ir švelniuose muzikos garsuose, nes kai išlendi, rodos visas nuovargis ir liko tame vandeny. Pokalbis su suaugusiu. Toms, kurios ištisas dienas mato tik savo mažylį, pietūs ar paprastas apsipirkimas namams su kavos pertrauka kartu su kita mama, suteikia galimybę žmoniškai pasikalbėti. Aš savo mamai skambinu gal kokius 5 kartus …

Ar galima būti įdomiam 10+ metų ? Arba šiandien teks kepti keksą.

  Taip, Valentinas įpareigoja ne tik nupirkti rožių, smulkmenelę ar metų dovaną, bet ir primena, jog yra proga kepti keksą. Nejuokinga, jei ši data dar ir padeda suskaičiuoti kiek laiko to nebuvo. Po gimdymo reikalai keičiasi ir būna jog kardinaliai. Ne visada norisi . Ne visada pagaui progą. Tiklsiau ne visada norime mes (jiems tinka bet kuri gyvenimo situacija).Kodėl? Kartais hormonai, kartais per daug pampersų aplinkui, kartais mielesnis miegas. Bet būna ir tai, jog tiesiog nusivylę vienas kitu, pasaka po vedybų ir pačia savimi. Kai darai karjerą (arba tiesiog dirbi), viskas pakankamai paprasta. Žinai tikslus, žinai priemones, terminus ir kaip bus galima išmatuoti rezultatus. Ir tie rezultatai dažnai mums uždeda karūną. Mes šaunios. O kas namuose ? Naminė sėkmė yra kas? Jie sotūs, linksmi, randa savas kojines, žino, jog viskuo bus pasirūpinta. Tai, ką darei vakar ir buvo liuks, nebeveikia šiandien. Dienos sėkmę dar matuojame švariomis grindimis, nulis susipykimų, laiku pagamintas valgis. Na žodžiu buitizmas ir nieko kito. Kur mano šaunumas? Kuom man dabar prieš kitus didžiuotis? Ar žinote, kas labiausiai vyrus žavi? Ne liekna figūra 90/60/90 ar manikiūras, …

Keli dalykai, kurie sukrito į vakaro ritualą

Vienas malonumas. Toks vat jausmas, kai vakare (apie 19val.) palieku darbinius/naminius reikalus ir einu plikytis vakarinės arbatos. Kodėl?  Nes noriu kartu su vaikais anksti ryte būt pasiruošus skristi, šokt, lenktyniaut ir daug ką nuveikt. Nebenoriu švaistyti laiko. Tam reikia vakaro ritualų/ rutinos, kaip ir mažiesiems, kad su ramiomis mintimis eitume patalan. Laiku. Kokie vakarai, kai vis negali išjungti galvoje darbinio rėžimo ? Pasakas seki sutrumpintai, mintyse dėlioji sąrašus, rūšiuoji skalbinius, redaguoji tekstus ir vis nerimauji, kodėl jie dar nemiega.  Žodžiu, mintimis kažkur ten, bet ne su tais, kurie šalia. Kadangi man buvo sunku atsisakyti naktinėjimų, supratau, kad turiu susikurti dar vieną malonią rutiną, kuri išstums senąją. Gaunasi ? Taip. Vakaro ritualai tampa saldainiu. Tokiu pat fainu, kaip ir šeštadieniai, kai ankstyvais rytais važiuoju kavos.   Nu ko pradėt? Reikia išjungti ekranus. Ir tai yra taisyklė,tiesiog, numeris vienas. Kitaip nebus jokio atsipalaidavimo. Uždarau kompiuterio ekraną, išjungiu televizorių. Nebeturime jokių vakaro filmukų ir telefoną stengiuosi palikti 1ame aukšre. Namuose kiek tyliau. Vaikams dar kiek keistoka, bet nebelieka „greitai/greitai praustis, greitai/greitai susidėt žaislus, greitai/greitai miegų. Ir ne neturiu laiko, nes reikia dar vat …

Ar bemiegės naktys atsiperka?

Mes, mamos, naktinėjam dėl kelių priežasčių:nemiega vaikai, dirbame arba leidžiame laiką tyloje, savuose reikaluose. Nepertraukiamai ir ramiai. Priprantama prie visko ir dažnai nebepastebime, jog jau kuris laikas nebepatogu. Taip ir su miegu. Pripranti. Tai tampa būsena. Miegas kažkur ten, kai bus laiko, kai nebebus jėgų, kai sirgsim ar baigsime darbus. Mano bagaže daug tokių naktų. Pirmasis gimdymas mane gerokai išmetė į orą: nenusisekęs maitinimas, diegliai, nesuprantau nei savęs, nei vaiko. Pilkoji mamystė at it’s best. Po antrojo buvo daugiau aiškumo, bet buvo naktinis žindymas. Esu nuo laiptų nudardėjusi, ne kartą mašiną nubrozdinusi, į avariją papuolusi ir in general tampi nepakantus išpiltoms sultims, trupiniams, dėmėms, saulei per muržinus langus. Irzli, įtampa balse, pakibusios akys, nulis kantrybės. Apskritai sutrikęs miegas neurotike ir ragana gali paversti bet kurią ramią ir fainą mamą (nors manęs niekas nepavadintu ramia jau kuris laikas). Kol ruošiausi miego tekstui, nagrinėjau savo motinystės (10) metus: elgesį, charakterio bruožus, gebėjimus. Aš esu naktinėtoja ir tas laikas man visada atrodė (iki šioliai) special. Jis toks kokio man reikia,pagal mane. Pasaulis nurimsta, nusėda foninis triukšmas, girdisi mintys. Man gaila jų išsižadėti. Kodėl? Nes tai, …