Author: Viktorija Povilienė

Versli mama: Balti namai

Kažkada juokiausi, kad tikrasis vaiko kraitelis nėra sterilizatorius ar lovelės aksesuaras. Aš dabar rinkčiausi karališką lovą su nerealiu čiužiniu, masažus ir namų tvarkytoją. Poilsis ir gera savijauta, mano akimis,  yra daug svarbiau nei vaikelio ratai, nauji rūbai ar viena kita naujovė. Mūsų namai turėjo namų tvarkytoją ir mus lankydavo moteris, kuri pati užaugino tris bernus ir į mano netvarką žiūrėdavo su šypsena //tuojau mes čia viską sutvarkysime//. Todėl žinau, kaip yra gera, kai kažkas gali padėti suvaldyti buitį, kai jau viskas lipa per kraštus. Kai padaro generalinę tvarką ar padeda ją kas savaitę palaikyti. Štai kodėl aš taip jaukiai perskaičiau Tomos istoriją apie Baltus namus. Man balti(šviesūs) namai asocijuojasi su saulėtais rytais, erdve, sistema, kur kiekvienam daiktui nelemta pasimesti. Rūpestis ir darna. Ar ne? Kai namuose tvarka, rodos, visa kita taip pat tuojau dėliosis į savas vietas. Tad, Toma, kodėl nutarei keisti kryptį ir užsiimti tvarka? Nuo ko viskas prasidėjo?   Viskas, kad ir kas tai bebūtų, prasideda nuo pasirinkimo. Nebuvau ta, kuri visada žinojo, kuo bus užaugusi. Biomedicinos krypties studijas pasirinkau greičiau iš reikalo nei pašaukimo. Nelabai …

Rytinė rutina, kuri paruošia bet kokiam cunamiui

Tie, kas turi darželio ar mokyklinio amžiaus vaikų (ir padėk Dieve, jei turite viską kartu) žino, kokie nepakartojami gali būti rytai, kai visus reikia laiku suruošti, nieko nepamiršti ir visur suspėti. Vienas kitas buitinis cunamis, cirkas mašinoje, kamščiai ir jau apie 9 ryto jautiesi kaip po mini maratono. Ateini darban, o tu jau nori eit pietų. Pailsėti ir atsipūsti. Tad po tokio eilinio cunamio, kai pati išvykau su pižama ir žieminiu paltu (nes pačiai aiko nebeliko), pasakiau sau : //VISKAS, gana, nebegaliu, reikia kažką daryti.// Žinojau tik vieną, kad rytais per daug kuičiamės, kažko ieškome ir kai laikas suskaičiuotas, paprasta dingusi kojinė gali tapti tikru dizasteriu. Bumbi, bumba jie iš paskos, tada susierzina ir žiūrėk prasideda tai… Na panašiai. Aš labai myliu savo namus: visus kartu ir atskirai. Bet tai mane nuginkliuodavo taip, kad norėdavosi vieno – sukasti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas praeis savaime. Kažkaip. 1Štai kodėl mano draugė buvo visišai teisi, kai mokino mane viską susiruošti iš vakaro. Ne tik jų mokyklos reikalus, bet ir savo. Dienos derinys, rankinės turinys, kitos dienos darbai ir skambučiai. Rytai tampa lengvesni, kai …

Versli mama: Cars for mars

Idėja ateina ir nebepalieka. Ji vaikšto kartu su tavim ir po truputi pradedi ją matuotis. Tinka? Oi dar ir kaip… Norisi? Oi labai… Tai veikiam? Bijau. O jei nepavyks? O jei namai grius? O jei visi kalbės? O gal reikia plano? O gal aš vis dėl to dar palauksiu… Panašios mintys sukasi ir tada, kai norisi keisti darbą, specialybę ar tiesiog pradėti savą veiklą. Kiekviena turime savą lūžio tašką, kai reikia veikti dabar arba jau beveik niekada. Kartais gaunasi paprastai 1/2/3, o kartais reikia kantriai laukti, mokytis ir nepasiduoti. Cars for mars. Mama, kuri piešia plakatus vaikų kambariui ir vos ne kasdien šoka iš džiaugsmo, kad galiausiai užsiima tuo, kas labai labai patinka. Skaičiau jos laišką ir prisiminiau save prieš kelias vasaras, kai stalai buvo nukrauti spalvinimo knygelėmis, kreidelėmis, mašinėlėmis ir viskuom, kas tada buvo ant bangos. Kai vienas piešė mostais, o kitas kampelyje sutalpindavo kosmosą. Tas balanso saldumas beskaitant. Indre, koks buvo tavo išsvajotos veiklos startas? Nuo ko prasidėjo ši istorija? Baigiantis antriesiems motinytės atostogų metams darbovietėje įvyko reorganizacija ir mano pareigybės tiesiog nebeliko. Nors aplinkiniai dalijo užuojautas, aš slapta džiaugiausi, nes viduje …

Galima susitvarkyti namus per valandą? O kas geriau: strateguoti ar reaguoti į kontekstą?

Kažkada dalinausi šia Lavazza kalendoriaus nuotrauka, kaip savo idealios motinystės vaizdu. Jame tilpo viskas: kūrybiškumas, vaikai, ta pati kava ir kaip matote mano lengas bardakas arba sava tvarka. Kai gyveni vienas tai niekam nemaišo, nepertraukiamas procesas ir savaip surikiuotos idėjos. Dirbi ir viskas priešais tavo akis. Patogu. Tiesiog patogu. Kažkodėl galvojau, kad šis vaizdas bus nepakartojama mano kasdiena, kai turėsiu vaikų (dabar pati žvelgiu į grindis nuotraukoje ir man kyla labai daug variantų, kaip jie viską greitai pertrrko… ). Cha, kol neturi vaikų, viskas atrodo kaip pasaka. Susikuri, patiki ir pasidarai laiminga. Atvirai? Man niekada nepatiko tvarkytis pagal kažkieno sistemą ar ritmą, visada norėjau tvarkytis tada, kai darbai baigti. Taip buvo kol mokiausi mokykloje, vėliau savo ritmu nervavau kambariokes, o dar vėliau tuo nervavau ir savo vyrą. O taip!!! Tvarka buvo vienas iš dalykų, kodėl mes su juo pykomės. Kai galva užimta dalykais, aš kai ko tiesiog nematydavau, o jis iki šiol mato skraidančias dulkes ir aš anytai per sukąstus dantis vis dar dėkoju už vyrą pedantą. Žodžiu, aš niekada neturėjau tos sistemos idealiai tvarkai ir apjaukti namai man visada būdavo kažkiek mielesni, nes tokiuose …

Kad Jūs žinotumėte, kaip aš tingiu anksti keltis. Ir keli dalykai, kodėl vis dėl to tęsiu 12dalykų.

Ir sugalvok tu man tokį dalyką. Keltis anksti ryte. Eina š$%t. žadintuvas. Nenoriu. Dar karta. nu nenoriu. Dar kartą. Išjungiu telefona ir miegot toliau. Kaip vasaris su tais miegais ir dalykais? Oi, jis buvo pilnas visko. Pilnas force mažorų, kurie kaip tyčia krito vienon krūvon. Migravo jie, migravau aš.  Kai namie pilni visą dieną, tai tais ankstyvais rytais aš norėjau just ramiai pagulėt. Viena, kol kuris nors nepaprašo blynų. Todėl nubudus, tiesiog gulėdavau ir snausdavau. Taip, keltis kasdien anksti yra iššūkis. Kodėl? Supranti, kad tai ne ryto reikalas, o asmeninis gebėjimas įveikti tingėjimą ir tiesiog atlikti darbus. Padaryti tai, kas reikalingą, jei norisi sėdėti ant vat ten to kalno. Tęsėti pažadą sau yra bene sunkiausia. Žinai tik tu ir tu visada gali nusimuilinti. Kol vieną lietingą rytą neprisiminiau vasaros dundulių. Man patinka vasaros lietus. Jo dunduliai, žaibai. Man patinka jį nujausti. Man patinka žolės kvapas ir tūnojimas šiltnamyje su kavos puodu. Man patinka pralaukti audrą. Simboliška ar ne ? Pralaukti sutemas, kol vėl bus ramu. Pralaukt, nurimt, viską nusiplaut ir veikt toliau. Tad kadangi rytas yra svarbus dėl …

Planas B. Čiuožia stogas

Visas mamas anksčiau ar vėliau tai ištinka – tiesiog jauti, kad nebegali tvarkytis, tarpininkauti, nurimti, rinkti vėl numestų daiktų, neužtenka nei jėgų nei noro gaminti. O laiku nepamaitinti namai yra pikti namai. Tokią akimirką atrodo, kad vienintelė išeitis – patraukti niekam nežinoma kryptimi, bet kur, tiesiog išnykti. Prisipažinkime – perdegėme. Čiuožia stogas. Metas viską mesti ir skirti laiko sau. Yra svabu, tokiais momentais tiesiog sustoti. Ilsėtis, kad vėliau netektų visko mesti ar mėtyti. Maži malonumai žmogui, neturinčiam vaikų, tikriausiai pasirodys visiški niekai, bet tėvams (o ypač mamoms), auginantiems pirmagimį ar daugiau nei vieną, net mažas atokvėpis gali išgelbėti dieną ir namus. Karšta vonia. Daugeliui mamų labiausiai patinka pailsėti vonioje su putomis, žvakėmis, muzika ir gera knyga (nors aš vonioj dažnai tiesiog guliu ir neturiu jėgų fokusuoti žvigsnį). Yra kažkokia paslaptis šiltame vandenyje ir švelniuose muzikos garsuose, nes kai išlendi, rodos visas nuovargis ir liko tame vandeny. Pokalbis su suaugusiu. Toms, kurios ištisas dienas mato tik savo mažylį, pietūs ar paprastas apsipirkimas namams su kavos pertrauka kartu su kita mama, suteikia galimybę žmoniškai pasikalbėti. Aš savo mamai skambinu gal kokius 5 kartus …

Ar galima būti įdomiam 10+ metų ? Arba šiandien teks kepti keksą.

  Taip, Valentinas įpareigoja ne tik nupirkti rožių, smulkmenelę ar metų dovaną, bet ir primena, jog yra proga kepti keksą. Nejuokinga, jei ši data dar ir padeda suskaičiuoti kiek laiko to nebuvo. Po gimdymo reikalai keičiasi ir būna jog kardinaliai. Ne visada norisi . Ne visada pagaui progą. Tiklsiau ne visada norime mes (jiems tinka bet kuri gyvenimo situacija).Kodėl? Kartais hormonai, kartais per daug pampersų aplinkui, kartais mielesnis miegas. Bet būna ir tai, jog tiesiog nusivylę vienas kitu, pasaka po vedybų ir pačia savimi. Kai darai karjerą (arba tiesiog dirbi), viskas pakankamai paprasta. Žinai tikslus, žinai priemones, terminus ir kaip bus galima išmatuoti rezultatus. Ir tie rezultatai dažnai mums uždeda karūną. Mes šaunios. O kas namuose ? Naminė sėkmė yra kas? Jie sotūs, linksmi, randa savas kojines, žino, jog viskuo bus pasirūpinta. Tai, ką darei vakar ir buvo liuks, nebeveikia šiandien. Dienos sėkmę dar matuojame švariomis grindimis, nulis susipykimų, laiku pagamintas valgis. Na žodžiu buitizmas ir nieko kito. Kur mano šaunumas? Kuom man dabar prieš kitus didžiuotis? Ar žinote, kas labiausiai vyrus žavi? Ne liekna figūra 90/60/90 ar manikiūras, …

Keli dalykai, kurie sukrito į vakaro ritualą

Vienas malonumas. Toks vat jausmas, kai vakare (apie 19val.) palieku darbinius/naminius reikalus ir einu plikytis vakarinės arbatos. Kodėl?  Nes noriu kartu su vaikais anksti ryte būt pasiruošus skristi, šokt, lenktyniaut ir daug ką nuveikt. Nebenoriu švaistyti laiko. Tam reikia vakaro ritualų/ rutinos, kaip ir mažiesiems, kad su ramiomis mintimis eitume patalan. Laiku. Kokie vakarai, kai vis negali išjungti galvoje darbinio rėžimo ? Pasakas seki sutrumpintai, mintyse dėlioji sąrašus, rūšiuoji skalbinius, redaguoji tekstus ir vis nerimauji, kodėl jie dar nemiega.  Žodžiu, mintimis kažkur ten, bet ne su tais, kurie šalia. Kadangi man buvo sunku atsisakyti naktinėjimų, supratau, kad turiu susikurti dar vieną malonią rutiną, kuri išstums senąją. Gaunasi ? Taip. Vakaro ritualai tampa saldainiu. Tokiu pat fainu, kaip ir šeštadieniai, kai ankstyvais rytais važiuoju kavos.   Nu ko pradėt? Reikia išjungti ekranus. Ir tai yra taisyklė,tiesiog, numeris vienas. Kitaip nebus jokio atsipalaidavimo. Uždarau kompiuterio ekraną, išjungiu televizorių. Nebeturime jokių vakaro filmukų ir telefoną stengiuosi palikti 1ame aukšre. Namuose kiek tyliau. Vaikams dar kiek keistoka, bet nebelieka „greitai/greitai praustis, greitai/greitai susidėt žaislus, greitai/greitai miegų. Ir ne neturiu laiko, nes reikia dar vat …

Ar bemiegės naktys atsiperka?

Mes, mamos, naktinėjam dėl kelių priežasčių:nemiega vaikai, dirbame arba leidžiame laiką tyloje, savuose reikaluose. Nepertraukiamai ir ramiai. Priprantama prie visko ir dažnai nebepastebime, jog jau kuris laikas nebepatogu. Taip ir su miegu. Pripranti. Tai tampa būsena. Miegas kažkur ten, kai bus laiko, kai nebebus jėgų, kai sirgsim ar baigsime darbus. Mano bagaže daug tokių naktų. Pirmasis gimdymas mane gerokai išmetė į orą: nenusisekęs maitinimas, diegliai, nesuprantau nei savęs, nei vaiko. Pilkoji mamystė at it’s best. Po antrojo buvo daugiau aiškumo, bet buvo naktinis žindymas. Esu nuo laiptų nudardėjusi, ne kartą mašiną nubrozdinusi, į avariją papuolusi ir in general tampi nepakantus išpiltoms sultims, trupiniams, dėmėms, saulei per muržinus langus. Irzli, įtampa balse, pakibusios akys, nulis kantrybės. Apskritai sutrikęs miegas neurotike ir ragana gali paversti bet kurią ramią ir fainą mamą (nors manęs niekas nepavadintu ramia jau kuris laikas). Kol ruošiausi miego tekstui, nagrinėjau savo motinystės (10) metus: elgesį, charakterio bruožus, gebėjimus. Aš esu naktinėtoja ir tas laikas man visada atrodė (iki šioliai) special. Jis toks kokio man reikia,pagal mane. Pasaulis nurimsta, nusėda foninis triukšmas, girdisi mintys. Man gaila jų išsižadėti. Kodėl? Nes tai, …

Kaip išgerti šitą jūrą vandens? Vaidos Kurpienės rekomendacijos ir kaip nepasimesti kraštutinumuose.

Gerti vandenį yra tas pats kaip laistyti augalą. Jei pilsime vienu ypu visą asotį, jis tikriausiai prabėgs pro šaknis ir atsiras balutė. Panašiai bus ir su mumis. Gerdami dideliais kiekiais vienu metu, mes savęs nelaistome, o perliejame. Apkrauname inkstus ir nervinamės, jog jau kelintą kartą tenka bėgti į tuoletą. Jokio gero domino efekto ir visas reikalas tampa tiesiog dar vienu rūpesčiu. Tad ką daryti? Kaip jį gerti? Kad nepasiklysčiau tarp online nuomonių, nutariau pasiteirauti mitybos specialistės Vaidos Kurpienės. Visų pirma, vieno taisyklių paketo nėra, kiekvieno situacija skirtinga ir labiausiai rekomenduoja atsižvelgti į kontekstą ir pačią mitybą. Tad visai neprošal apmąstyti, o kaip ir kada aš valgau. Tad kiek jo mums reikia? Santykis paprastas. Kiekvienam kūno kilogramui per dieną reikia apie 30ml vandens (na paskaičiuojam, 0,03* ale apie 80kg ir gauname apie 2,4l vandens per dieną). Belieka šitą kiekį tolygiai pasiskirstyti į stiklinių skaičių ir numatyti mitybos režimo laiką (kada pusryčiai, pietūs, pavakariai ir vakarienė). Yra svarbu žinoti, kada ir ką valgysi. Man labai patiko Vaidos žodžiai, jog ryte planuoti reiki ne darbus, o mitybos laiką ir tik po to …

Domino efektas, kai kūnui trūksta vandens. Nieko nuostabaus, jei greit pavargstama ir norisi tiesiog išsirėkt.

Nuovargis, kartais apatija, o kartais jiems(vaikams) leidžiame viską, kad tik būtų ramybė. Norisi įkišti galvą į smėlį ir išlysti tik tada, kai jie miega. Akys būna liūdnos, stovėsena sugriuvusi ir jei atvirai, daug kas darosi vienodai. Nesinori nei mandriau gaminti, nei namų puoselėti. Aš jau nebekalbu apie vakaro keksą po kaldra. Norisi tik vieno: „prašau, palikite mane ramybėje. Dabar“. Bet… retai kada palieka ir tuo labiau, kai taip norisi tos tylos. Kai smegenys nebepaneša jokio emocinio krūvio. Pasiduodi ir nebejauti, kaip kyla balsas, o vėliau be jokių švelnesnių kalbų, tiesiog šauki. Rėki, nes nebeturi kantrybės paaiškinti, palaukti, argumentuoti, nusišypsoti ir iki tų 10 skaičiuoti. Užknisa. Tiesiog viskas aplinkui užknisa. Žinau tą jausmą, kai kurį laiką nebeturi kur ištrūkti ir retai, kas supranta, kokioje būsenoje jautiesi užsirakinusi. Žinau ir tai, jog nuovarį tapatiname su motinyste arba tais 2jais sodros metais, kuriuos norisi kaip nors greičiau užbaigti, išeiti į darbus ir pasijausti žmogumi.  Džiaugtis savo nauju garderobu, adult pokalbiais ir pagaliau turėti galimybę išmatuoti savo dienos darbus (juos akivaizdžiai pamatyti). Bet kaip bebūtų gerai darbe, visada teks grįžti namo ir juoe tvarkytis. O …

#12 dalykų 2017. Po vieną kiekvienam mėnesiui. Dėl savęs.

Nauja metų planuotė, kalendorius ir pažadai sau: daugiau to gyvenime nebedarysiu, su anuo nebedirbsiu, būtinai atsiprašysiu, daugiau jokių spontaniškų pažadų, be skolų ir impulsyvių pirkinių, minus 5kg ir gal dar sutaupyti atostogoms. Panašiai dariau ir aš: nusipirkau naują darbų knygą, peržvelgiau anuos metus ir mintijau apie atėjusius. So what’s next? 

Balansas 2016-ais ir kantrybė jo beieškant

Kaip išlaikyti balansą ir laikytis plano, jei kasdien vis kas nors keičiasi? Bergždžia planuoti, you just go with the flow. Stebėdavausi mintyse ir klausdavau savęs, kaip aš tai padarysiu? Namai/darbai/vaikai/laisvalaikis/Jis/Aš. Kaip? Laiku į mokyklą, laiku deadline’as, sriuba per pietus, bet ne pavakariams. Krūva skalbinių ne į tą patį kalną, bet į spintas. Ne kartą prasitariau, kaip prasmegusi būdavau toj savo kasdienybėj. Tas neišpildytos pareigos jausmas ir nerimas. Neaiškus nerimas, kad kažkas bus ne taip, kad kažkodėl reikalai ims ir grius. Ir štai per šias Kalėdas, kol šveitė namiškiai pusryčius, skaičiau Algirdo Toliato interviu Lamų slėnyje ir rodos kažkas viduj aprimo. „Veik, lyg viskas priklausytų nuo tavęs. Melskis, lyg viskas priklausytų nuo Dievo. “ Dirbti nuoširdžiai ir tikėti, kad viskas bus gerai. Paprasti žodžiai, ne kartą girdėti, bet šiam kontekste jie rodos mane labai ramino. Pasitikėti Dievu. Pasitikėti ir tikėti, kad viskas bus gerai arba neužplakti savęs už tai, jei rezultatas nebus pagal planą. Per Kalėdas gavau Kunigo Algirdo knygą ir vartant puslapius, kiekviena pastraipa vat taip paprastai ir krito į širdį, kaip trūkstama puzzle. Kai skubi, nepastebi tų stebuklų nestebuklingose vietose. …

Kūrybinė betvarkė berašant + kavos aparato apžvalga

Kaip aš rašau? Buna visaip, bet geriausiai rašosi, kai prieš akis mirguliuoja kūrybiška betvarkė arba įdomiai išsibarstę daiktai. Aš vis dar rašau virtuvėje, jei dirbu namuose. Nemanau ar kada bus namie man skirta  asmeninė erdvė, bet žinau vieną, prie tvarkingo stalo rašyti man yra kankynė. Tuščias stalas, tuščia ir galva. Spragsintys pirštai, kuode ikištas pieštukas, verda puodas ir aš su pižama. Man patinka priešais matyti tuos daiktus su istorijomis ir prisiminti, kaip kažkada buvo, kas iš to gavosi. Seni kompaktai, kurie grodavo 2004 metais, man besimokant universitete. Senesni atvirukai, mamos rašyti laiškai, vaikų piešiniai ar legai. O vaikai…Kiek mane benervintų tas balaganas už nugaros, vis dėl to su jais mano protas kažkaip paaštrėja , smegenis pasidalina į kelis frontus ir net pati nustembu kaip gerai būna parašau. Foninis triukšmas vis dėl to mobilizuoja smegenis. O tyla man sako, kad darbai padaryti arba tai yra aukso vertės laikas, kai kažkas miea, todėl verta nieko nedaryti. Pailsėt. Nes tuojau vėl bus viskas aukštyn kojom. Kas seka mane instagrame, prisimena, kad bene kiekvienoj foto aš esu su kava. Kava yra impulsas susikaupti ir per trumpą laiką …

Šleivas kreivas tortas ir Philips trintuvo apžvalga.

Prieš kelias savaites buvo mano mažųjų krikštas. Viskas suplanuota, užsakyta, bet gėda prisipažinti, kad pamiršau bene vieną iš svarbiausių reikalų šventei. Tortą. Paskutinę savaitę visos naminės kepėjos užsiėmusios, užsakymų nepriima.Balto tokio nei vienoj kepykloj neradau, tad supratau, jog teks suktis virtuvėj pačiai ir lipdyti tortą. Kažkada Beata kalbėjo, kad kiekviena gali tapti tortų karaliene. Lengvai juos lipdyti turėtų ir naminė vaidilutė. Mano virtuvėj daug indų ir puodų, bet „gadžetai „keli: tai vitamixas ir lėtaeigė sulčiaspaudė. Visiems blynams , apkepėlėms užtektavo mano rankų. Bet supratau, kad rankomis torto aš neišsuksiu. Neišplaksiu nei sviesto iki balto purumo, nei maskarponės kremo pertepimui, ką jau kalbėt apie saujos riešutų smulkinimui.Vis dėl to trintuvas yra virtuvės basic’as. Maisto ruošimui tiesiog Must have. Rytiniams blynams, aptepelėms, trintoms sriuboms, daržovių smulkinimui. 1/2/3 padaryta. 1/2/3 ir išplauta. Man patinka virtuvės reikmenys, kurių priežiūra nežuima daugiau laiko nei pats gaminimas su jų pagalba. Ar skanus gavosi ? O taip! Nors ir kreivas, su iškilusiais kalneliais, kai kur su nuskustais degėsiais, bet labai skanus. Ar aš rekomenduočiau šventėms tortą kepti pačioms? Taip!(linkteliu su šyspena) Ingredientai paprasti: basic biskvito receptas, simple pertepimas ir jokio vargo besitvarkant. Rekomendacija. Trintuvas …

Supakuotas maistas. Kur? Plastike? Būtina perskaityti

Kol neperskaitai tam tikros informacijos , rodos nieko ir nevyksta. Kol nežinai, kaip kai kurie dalykai veikia, nežinome ir kodėl negaluojame. Apie šiokį tokį plastiką su manimi pasidalino draugė Agnė ir aš pasakysiu, ka labai labai nustebau, kiek dar daug ko mes nežinome apie patogų gyvenimą. Perskaitykite ir pasidalinkite. Prisiminkite, kai rinksitės  reikmenis namams, žaislus, indus ar gertuves vaikams į mokyklą. POLIETILENO TEREFTALATAS – naudojamas vandes buteliukams iš kurių geriame kasdien. Laikui bėgant skyla į aceldehidus, kurie veikia mūsų hormoninę sistemą, išskiria stibį, kuris nuodija, dirgina kvėpavimo takus ir virškinimo traktą, galimai sukeliantis vėžį. Nenaudokite pakartotinai, venkite apskritai. Didelio tankio POLIETILENAS – naudojamas didesnėms, pvz pieno talpoms, buteliukų kamštukams, parduotuvių maišeliams, maisto indeliams – jo priedai ir minkštikliai NĖRA IŠTIRTI, bet tai tik laikina. POLIVINILCHLORIDAS – toksiškiausias plastikas, išskiriantis ftalatus, karcinogenus ir dioksinus, siejamus su hormonų veikla, nevaisingumu, organų užteršimu ir vėžiniais susirgimais (žymėjimo priskiriamas prie saugių). Polivinilchloridas naudojamas vandens ir nuotekų vamzdžiams, namų apyvokos daiktams, baldams, drabužių gamybai, dušo užuolaidoms, ir taip, net ŽAISLAMS; Mažo tankio #POLIETILENAS – mažiausiai toksiškas, bet lėtai suyrantis aplinkoje. Jis naudojamas maistinei …

4 naturalūs valikliai apjauktiems namams ir grojaraštis besitvarkant

Yra žmonių, kurie vadovaujasi  principu „clean-as you -go“ ir jų namuose beveik visada tvarkinga. Virtuvėj irgi viskas savoj vietoj, be didelių dėmių ar trupinių. Tikiu, kad kažkada taip bus ir man, link to aš kantriai šliaužiu. Bet kuriuo atveju virtuvėj visada bus ką šveist, valyt, tvarkyt, gremžt ir blizgint. Ir po sekančių pietų vėl teks plauti ir šveisti, tai miltuotom rankom sieki spintelės duris ir imi druską. Spintelė nebespindi. Minkydamą tešlą,  iš šaldytuvo pasiimti sviesto. Nusipurvina ir tas. Nuo vienos lentynos iki kitos ir žiūrėk ant grindų trupiniu. Kepa , verda, taškosi. Viskas ratu, rateliu. Tvarkausi dažnai, lygiai taip pat dažnai oda saveikauja ir su valikliais. Nenuostabu, kad rankos mano sausokos. Kam sudėtinga chemija? Galima paprastus tirpalus pasigaminti ir namuose. Su tokiais dabar valau pastaruoju metu. Sodos tirpalas . Jis pasižymi antibakterinėmis savybėmis, taip pat puikiai naikina ir ištraukia nemalonius kvapus, tinka naikinti pelėsiui, šveisti kriaukles, kitas vietas, kur nuolatos taškosi vanduo. Nepalieka nepageidaujamų papildomų kvapų (pvz. alergijų ar ypatingo jautrumo kvapams atveju). Naudojant skirtingo stiprumo skiedinį ar pastą, tinka visiems paviršiams (langai, kaitlentės). Ypač gera …

Geros savijautos hormonai, stresas, PMS ir geras filmų sąrašas.

Koks nuostabus gali būti moteriškas ciklas nėštumas-gimdymas-žindymas. Patinka šis laikotarpis dėl ramumos, kuris ateina kartu su pienu. Žindymo metu išsiskiria daug oksitocino, kuris vadinamas leimės hormonas. Jis padeda įveikti baimes, nepasitikėjimą, nerimą, atitolina raukšles ir jo papildomai išsiskiria su kiekvienu apsikabinimu. Man jis tęsiasi daugiu nei 2 metus ir žindymui einant į pabaigą, moteriškas organizmas grįžtą į tariamai įprastą ritmą. Atsiranda ciklas, o kartu su juo ir  Pasitrauk-Man-Sunku sindromas. Jau buvau pamiršusi , kaip gali nustebinti emociniai cunamiai. Bet vis dėl to šį pereinamajį laikotarpį galima sušvelninti, kai žinai kas kiek dienų tai kartojasi ir tai, jog blogą nuotaiką galima nugalėti ar apeiti, nes čia tik nuotaika. Ji kaip visada nepastovi. Čia ji yra, čia jos nebėra. Labai moteriška. Žinau, koks iššūkis gali būti darbas be nuotaikos. Nežinai nuo ko pradėt, galvoje tuščia, lauki muzos. Dirbt negali, nes lauki. Žinote ką tada daryti? Tiesiog pradėti dirbti. Nes tik dirbant ateina įkvėpimas, nes apžvelgus darbus vėliau visada ateina pasitenkinimas.  Taip ir su geros savijautos hormonais… …jie išsiskiria, kai mes kai ką veikiame Endorfinas. Šis hormonas man primena filmą Poravimosi metas, kai vyras pervargusiai ir nelabai …

Nėro tokio pyrago, kuris neišspręstų problemos arba cukraus poveikis nuotaikai ir elgesiui

Kažkada rašiau, jog apie tvarką namuose rašys tas, kuris nuolatos tvarkosi. O apie maistą ir nuotaikas pliurps tas, kuris jau pavargo nuo savo savijautos ir siekia pakeisti savo mitybos įpročius . Dar pavasarį nusprendžiau ruošti daug žalesnį maistą ir nuo tada pradėjau stebėti savo savijautą ir elgesį prieš ir po tam tikro maisto. Pradžioje galvojau, jog keisti mitybą yra just that simple. Tereikia parduotuvėje pirkti kitokį maistą. Ir boy-oh-boy kaip aš klydau. Valgyk cukraus tol, kol nepasidarys bloga Vienu ypu niekas taip cukraus nevalgo, kad pasidarytų blogą, bet ar kada pagalvojame kiek iš tikro mes jo suvalgome per dieną? Ir nesiskaito:  “ kad kavą geriu be cukraus, nevalgau jokio snikerio, jokio torto ir bandelių„. Kai pradėjau tikrinti maisto sudėtį, nustebau kiek jo visur yra ir dar ne tiek mažai. Žinote, kad viską kas baigiasi su -oze (fruktozė, techstrozė, maltozę, gliukozę ir t,t,) yra cukraus pakaitalai?  Ir organizmas tai priima kaip tą patį cukrų. Nėra naujiena, kad tas saldumas veikia tuos pačius smegenų centrus kaip ir alkoholis, tabakas ar narkotikai. Tad kaip išeina? Cukrus maiste sukelia priklausomybę tam pačiam maistui. Gal todėl mums taip norisi „ko nors skanaus“ ir taip sunku pakeisti įpročius? Kokia savijauta …

Aš atradau ankstyvus rytus. Sau ir darbui

Prieš kelias savaites teko nubusti labai anksti ir pasirūpinti šeimos skalbiniais, nes po penkių valandų reikėjo pasipuošt ir išvykt. Sukišau skalbinius džiovyklėn ir beveik lipau atgal patalan, bet pro pravirus virtuvės langus išgirdau paukščius. Mūsų namas yra aplipės kregdučių nameliais, tad rytais pas mus būna labai triukšminga. Atsidariau balkono langus, išlipau laukan ir sukišau basas pėdas į rasotus dobilus.  Kylanti saulė, palei mišką šliaužė rūkas. Aš pasijutau visiškoje pasakoje. Tyla, aš ir rytas. Prisėdau, žvalgiausi ir galvojau, kaip aš galėjau iki šiol praleist tokius stebuklus? Dabar aš suprantu žmones, kurie keliasi anksti ryte ir dirba, o po to ramia dūšia gyvena. Tą rytą, nusivaliau savo didžiuosius nutepeliotus langus, parašiau daug laiškų, sutvarkiau virtuvę, grindis išploviau. Spėjau save pamatyti veidrodyje, nusišypsoti ir įsisegti gražiuosius savo auskarus. Ir prieš mane buvo dar visa diena. Aš visada buvau pelėda ir vakarais susierzindavau, kai mažieji nesiguldavo pagal mano planą. Dabar , kai mano pagrindiniai darbai padaryti dar ryte, man beveik tas pats, kaip mum seksis vakare užmigt. O jei norėsim ir visai neisim, norėsim ir į žvaigždes žiūrėsim. Taip, …

Moteris privalo judėti. Vaida Junevičienė

Dažna iš mūsų nesportuoja, nes nežino kam tuo metu galima patikėti savo vaikus. Taip, yra tėčiai ir giminaičiai, bet žinome, kaip stipriai reikia planuoti ir prisitaikyti prie visokiausių nenumatytų aplinkybių, kad galėtume greitai sulakstyti į treniruotę ar sporto salę. Tad dėl „šventos ramybės“ sportas taip ir lieka „geresniems laikams“. Tokioje situacijoje esame ir mudvi su Agne, todėl kalbiname Vaidą apie sportą kartu su vaikais. Kaip sportas jai padėjo išlaikyti balansą ir subūrė bendraminčius po vienu stogu. Vaida, Jūs vieni iš nedaugelio, kurie siūlo sportuoti tėvams kartu su vaikais. Nuo ko viskas prasidėjo? – Mudu visada sportavome, net ir prieš mums susitinkant. Gimus vaikams negalėjau sėdėti užsidarius namuose, o Giedriaus profesija ir darbas tiesiogiai susijusi su sportu – jis kūno kultūros mokytojas ir vaikų sporto treneris, bet pirmą vaikų grupę užsiėmimams surinkau aš. Kartą atėjau ir pasakiau – „mūsų sūnaus vaikų darželyje surinkau norinčių sportuoti vaikų grupę, nebėra kur trauktis“. Galima sakyti ši veikla mums atėjo per vaikus – patys ieškojome sporto būrelio pirmajam sūnui, o neradę tinkamo pradėjome svarstyti, kad patys galime tuo užsiimti. Nors pradėjom nuo sporto užsiėmimų …

Sijonuotas mėnuo daro stebuklus. Mėnuo be akinių taip pat

Aš labai laukiau vasaros: saulėtų dienų, perkūnijos, žalios žolės, ryškaus naktinio dangaus ir laisvo grafiko. Pagaliau nebereikia terorizuoti klausimu „ar padarytos pamokos“ ir ar viskas kurpinėje. Nebereikia tupėti kamščiuose ir spręsti, kur praleisti tas kelias valandas kol jie būreliuose. Pamenate prieš metus rašiau apie Statišką vasarą? Apie tai, kad viskas sukosi apie vaikus. Apie gyvenimą kieme ir pačių rašytas knygas . Vaikų vasara vienu ritmu, o mano kitu. Aš pasitikau ją be kelnių ir akinių. Aš pagaliau radau minkštutėlius kontaktinius lęšius . Kurie net ir po kartu praleistos nakties, visiškai nevargina. Visiškai nevargina ir po kelių savaičių. Šiuos „Refresh Eyes“ galima saugiai nešioti net ir dar ilgiau. Atsikeli ryte ir tavo akys visiškai pailsėjusios. Akiniuočiai supras, koks tai malonumas. Rasti tinkamus lęšius yra loterija. Niekada nežinai ar akys juos priims ir ar nebus ašarų. Bandžiau ne vienus ir ne visi man patiko, bet štai šiais man norisi dalintis. Juos radau Opticroom internetinėje kontaktinių lęšių  parduotuvėje. Pristatė nemokai ir per kelias dienas. Pakuotėje trys poros, tad vasara visa aprūpinta. Jos nepridaro bėdų, net kai trini akis ir net kai aktyviai ką nors veiki. Palikus akinius kitam sezonui, vėl mėgaujuosi atviru savo …

Kodėl jis turėtų būti ištikimas ?

  Nes jis mane myli. Nes aš nuostabiai atrodau. Nes mes esame puiki pora ir jis niekada, niekada taip nepadarytų. Šioje paskaitoje pasakyta viena mintis, kad tas saldumas traukia ne dėl žmogaus kito, o dėl to , kuom mes patys galime tapti šiuose santykiuose. Būtinai paklausykite Esther kalbos, nes ji pasakoja ne tik apie santuoką ir ištikimybę, bet ir apie tai, kuom mes netampame jos metu ir kodėl taip lengvai pasiduodame „aistrai iš šono“. Jūs turite tokių svajonių? O ar turi jų jis? Kuom jis jaučiasi santykiuose su… ? Sukuriame šeimą, apjaukiame namus, beveik viskas sukasi aplink vaikus ir jų ugdymą. Siekiame savirealizacijos, kad nenučiuožtų stogas.  Ir kiek laiko liko nuo viso šito, skiriame jam. Jūs gal iš tų porų, kai kekso scena per filmą tampa abiems nepatogi? Kaip tai atsitinka ?Daugelis pasakys, kad kalta buitis, rutina žudo, pogimdyvinis moters gyvenimas irgi žudo. Karjera išgręžia. Bet iš tikro atitolina grubus (nemandagus) tarpusavio bendravimas ir pesimizmas. Kažkada mano vyras svajingai susirūpino : „Jie kalbėjosi iki 5 ryto! Kodėl mes taip nedarome?“ O taip, buvo laikai, kai mudviem reikėjo išmokti tiesiog kalbėtis. Štai kelios pastabos, kurias užgyvenau per 10 metų …

Ką pametėme ir ką atradome Tailande. Simona Kupetienė

  Gyvenimas yra paprastas ir kuo mažiau turi, tuo jis gražesnis. Nevargina daiktai ir jų priežiūra. Kai nereikia tiek daug, tada ir nereikia kvaršinti galvos iš kur tai visą gėrį gauti. Dažnai užtenka ir paprastai kuklių pajamų. Paradoksas: kuo daugiau dirbame, tuo mažiau turimo laiko gyvenimui ir vienas kitam, bet daugiau pinigų. Dažnas turėdami mažai laiko einame mėgautis tais uždirbtais pinigais. Mes išlaidaujame. Daiktų turime daug, bet neturime laiko gyventi. Ir bijome mažai uždirbti, bijome turėti mažiau. Tad koks yra tas paprastas gyvenimas? Sėkmingai mokykloje, būreliai ir namie su daug n.d., savęs atradimai universiteto studijose (nes vaikystėje buvome labai labai užimti veikti ,ką norime), gerai apmokamas darbas, santuoka ir galimybė pasiimti paskolą didesniam būstui. Pakeliauti dar karts nuo karto. Kone kiekviena šeima užsisukame normaliame ratelyje : darbas-namai/ mokykla-būreliai. Tokioje dienotvarkėje sunku jau rasti laiko atgaivinti dūšią, išgirsti kas vyksta galvose ir būti „online“ kuom gyvena tavo artimieji. O gali būti kitaip ? Prieš kelis metus Simona su vyru nusprendė vis dėl to palikti nuosavą verslą ir iškeliauti su šeima į Tailandą, ieškodami kitokios rutinos. Štai jos naujas gyvenimo balansas. Kuom gyvenimas be plano skiriasi …

Ko tu nervinies? Vis švariau nei buvo prieš tai

Tvarka namuose nesikonservuoja ir su tuom reikėtų susitaikyti. Kol vaikai maži tenka susitaikyti ne tik su netvarka, bet ir su kitokiais siurprizais (bet dabar ne apie tai).O kad nervai liktų sveiki, geriausia yra suprasti, jog ne viskas mūsų galioje arba skambinti draugei . Apie tai galima kalbėtis valandų valandas. Taip panašiai iškalbėjome štai šį straipsnį kartu su Agne. Pamenate kalbėjau su ja apie Mamos balansą, kai namuose 3 maži vaikai? Tad štai artėjant pavasariui, ji perima mano tinklaraštyje švaros ir buities skiltį ir nuošiol dirbsime kartu (aš ploju katučių, kad Virtuvėj atsirado draugė). Tad štai tos kelios vietos, kurias apleidus sunku vėliau tvarkytis Kriauklė „Visi švaros keliai veda į kriauklę“. Kai ji užkrauta, užkimšta, paslėpta ar pamiršta, kitus darbus atlikti bus nelengva. Taigi pirmas tvarkymosi punktas yra ten. Laikykit tuščią ir švarią ir taip viską susitvarkysite žymiai greičiau. Nepamirškite tinklelio, nes jis padės išvengti tokių „fui kamščių“.  Kai sutvarkote indus, nepamirškite ir kriauklės ir jos vamzdžių (žinau,…. ). Šiam reikalui rinkitės priemones su chloru arba profilaktiškai galite naudoti sodos-acto ar druskos praplovimus vamzdžiams. Kaip tai padaryti ? tereikia jų pripilti į vamzdį ir užplikyti karštu vandeniu, o sodą užpilti reikia …

Menamas ketvirtadienis su NOMNOM, mano emocinis alkis ir domino efektas

Tą ketvirtadienį buvo menamas pirmadienis , kai aš nusprendžiau , jog reikia pagaliau susidėlioti savo mitybą. Draugės man vis primindavo, kad valgant be režimo, net sveikas maistas neduoda naudos tiek, kiek organizmui reikia .  Ilgą laiką seku Nomnom. Visada sakiau sau,kad ir mano lėkštė gali taip atrodyti. Tad tą dieną nesugalvojau nei vienos priežasties, kodėl neturėčiau taip valgyti ir aš. Nesvarbu ar namiškiams patiks, bet tai nusprendžiau daryti dėl savęs. Kaip kiti sportuoja, bėgioja ar tylumoje kavutę geria, namus palikus „kaip bus taip bus“, taip nusprendžiau ir aš. Tad štai ėmiausi planuoti savo lėkštės turinį. O žinote ką tai reiškia? Ogi tai, kad planuosi valgiaraštį, planuosi pirkinius ir grįžus nesurysiu jokių ingredientų. Tad savo galvoje reikia išskirti papildomai vietos dar vienam režimui.  Atrasti saiką, planuoti ir neapsiryti. Net nesitikėjau, kad gausis toks domino efektas. Ar jūs kada nors esate registravę, kada jūs valgote, ką valgote ir po ko valgote? Tie kas valgo prabėgom, gali susidaryti įspūdį jog valgo visai nedaug. Kai sukiesi namie ir dienos reikalų daugiau nei „galiu“ reikia priminti ir prisiverst valgyt tam tikru laiku. Man užteko kelių dienų, kad suprasčiau jog mano nuolatinis užkandžiavimas …

Namų ruoša. 5 geri įpročiai, kurie dovanos laisvesnius vakarus.

  Tvarka nesikonservuoja. Žinau. Būna vos prieš pusvalandį sutvarkai ir jau žiūrėk, kažkas išpylė sultis, valgė sausainį ant kilimo. Čia ir dabar reikia išrausti stalčius, vaikščioti su rūbais ir nenuspręsti kada ir kur apsirengti. Sutvarkai virtuvę ir jau žiūrėk ruoši pavakarius. Migruoja ne tik žaislai, kojinės, bet ir indai. Visą tai labai pažįstama ir rodos niekaip iš namų neišgyvendinama. Bet yra keli įpročiai, kuriuos prisijaukinus tvarka išlieka ilgiau. Švarus stalas ir švari kriauklė. Kada dažniausiai plauname indus? Kai bus rami galva? Kai visi pavalgys? Geriausia juos tvarkyti ruošiant maistą ir po kiekvieno valgio. Nušluostyti stalą ir taip pat po juo. Ši taisyklė reikalauja papildomo nusiteikimo, bet patikėkite, tai atsiperka, kai prieš miegą neturite papildomų darbų, vakaras tampa laisvas. Ir ryte jūsų nenuginkluoja puodai, pridžiūvusi košė, užmerkta keptuvė ir nemalonus kvapas. Padėk daiktus į vietą. Ši taisyklė išvaduoja nuo totalios nevilties ir depresijos. Pažaidėm? Sutvarkome ir sudedame žaislus į jų vietas. Gal kažkiek nerealiai skambėjo mums patiems, bet dabar jų žaislai gyvena jų kambaryje. Jie po truputi mokosi tvarkos ir jau prisimena , kuri dėžutė, kuriems žaislams. Mano knygos, užrašai ir …

Kiek kartų reikia atleisti?

„Mama, jis netiki į Dievą ir sako, kad jo nėra. Čia tas pats kaip ir su Seneliu Šalčiu?“ Paklausė jis įlipęs į mašiną. Pajudėjom, sustojom kamščiuose ir kalbėjomės. Aš siurbčiojau kavą ir mintijau, kaip tinkamiau į tai sureaguoti. „Jis yra, net kai mes juo netikime, jis yra su mumis. O tu ant draugo nesikarščiuok. Jei jo tėveliai neparodė, kaip tikima į Dievą, iš kur jam, vaikui, visą tai žinot?“ Ir tada man trinktelėjo paralelė. „Papasakok man ir aš tai pamiršiu. Parodyk ir aš tai suprasiu bei įsiminsiu“ Žodžius aš kiek perdėliojau, bet esmė ta pati. Tad kaip gali sutuoktinis žinoti, kaip gyventi santuokoje, jei pačio tėvai išsiskyrė ir gyveno su vienu iš tėvų. Kaip jam žinoti kaip atsiprašyti, jei visi kakojo ant galvos ir nei vienas nematė reikalo pripažinti savo neteisumą. Kaip vaikui išmokti gražaus žodyno, jei vairuodami patys keikiamės ar bardamiesi klykiam vienas ant kito? Kaip vyrui mokėti merginti savo žmoną, jei jo tėvas savąją vadino nekaip. Kaip mums jiems atleisti, jei vaikystėje girdėjome, koks tėvas yra nevykėlis ir kokią klaidą jie abu padarė. Kuo …

Ir aš noriu namuose ramybės

  Kai gimė vaikai, šeima tapo svarbiausiu gyvenimo reikalu. Nebeplanuoju reikalų visiems metams į priekį. Pasimokiau ir supratau, kad šiame gyvenimo etape bus geriau mokytis ne planuoti, o improvizuoti. Bet vieno dalyko noriu labiau nei ištirpusiu 10kg. Ramybės namuose. Kad juose jaustųsi gerai kiekvienas. Mes, moterys, galime namus sukurti iš nieko ir be 4sienų. Ir kiek ramūs namai dažnai priklauso nuo mūsų pačių ramybės. Mano namų ramybė baigdavosi, kai berniukai ginčydavosi ir kai nesusikalbėdavau su vyru. Tai mane vesdavo iš proto ! Bet per 8 metus gyvenant kartu ,vis dėl to kai ko išmokau ir supratau. Kiekvieni namai turi savo istorijas ir ne viską pritaikysi, bet štai kas padeda man išlikti ramesnei. Tai veikia? Taip, jau veikia. Švelnus balsas ne tik pasakai sekti, bet ir barnį nuraminti. Kažkur matyta? Gal dar širytą? Šitas „repeat“ pas mane groja kasdien po kelis kartus. Visur: mašinoje, prieš miegą, parduotuvejė, prie stalo ir tu niekur nuo to nepabėgsi. Ir šitą never-ending ciklą aš stengiuosi nutraukti švelniu balsu. Rami tėvystė yra kiekvienos šeimos siekis, bet ne visada sutramdome emocijas ir ne visada tikime, kad ramus …

Laiminga moteris ir jos rutina. Sigita TenKurNamai

Mudvi su Sigita  būna pasikalbam apie moteriškus reikalus ir dalinamės buitiškomis akimirkomis. Kiekviena turime savo pasaulius: ji už nieką nemainytų sijono į kelnes, o aš niekaip negaliu išlįsti iš patogių treningų. Kokie jie skirtingi galite numanyti, sulyginant šiuos du rūbus. Man smagu klausytis, kad vis dėl to toks buitizmas nėra kiekvienuose namuose, tad nepametu iliuzijos, kad kada nors tai baigsis ir pas mane. Sigita sako, kad  tereikia užsidėti sijoną ir burtai prasideda. Po to kai aš ją „dabaigiau“ pilkomis pasakomis apie namus ir treningus, ji parašė post’ą apie kitokią rutiną ir prisipažinsiu ji mestelėjo neblogų minčių į mano namus.  Tad skaitykite !!! „Kiekvieną kartą skaitydama Viktorijos tekstus apie buitį, laiko sau ir antrai pusei neturėjimą, aš mintyse rėkiu : “ ne ne ne, ne visos taip gyvenam, galima ir kitaip ! „ Neištvėriau ir Viktorijai parašiau, kad kiekvieną kartą skaitydama apie jos uniformą – pilkus treningus, laiko neturėjimą, ėjimą paskui visus šeimos narius ir t.t. Aš jai prieštarauju ir mintyse su ja diskutuoju. Viktorija buvo tokia maloni ir sutiko išklausyti kitą nuomonę, taip aš atsiradau čia. Kiekviena savo šeimoje turime skirtingas situacijas. …

Apie mezginius rūke ir mamos balansą kaime. Neringa Rūkė.

  Skaičiau Neringos man siųstą laišką su atsakymais ir norėjau pas ją prie pečiaus šiltos kavos. Prisiminiau tiek daug apie savo vaikystę, savo buvusius namus kaime ir ūkį. Basas kojas kieme ir murzinas rankas valgant obuolius ar mamos blynus. Šios mamos gyvenimo balansas kaime, kur namuose daug vaikų, daug reikalų, mezginių ir tikros romantikos. Šios fotografijos priklauso Raggana Photography Kuom kaimas skiriasi nuo miesto? Tau, judviem su vyru ir vaikams.   Apie kaimo ir miesto skirtumus galėčiau kalbėti ilgai. Visų pirma, tai kitoks gyvenimo ritmas: SLOW. Čia viskas priklauso gamtai: augalai, gyvūnai, žmonės. Rytas prasideda su aušra, kuomet viskas bunda , o darbus norisi baigti kai saulė nusileidžia. Būna naktinėjam, būna visas vakaras užsakymams ir mezginiams ar paskutiniams dienos darbams. Miesto gyvenimas prikimštas skubėjimo, reklamų, nereikalingos informacijos, daiktų, paslaugų ir visko, kas nelabai reikalinga ir visiškai neprasminga. Kaime nereikia įvaizdžio. Išsilaisvini ir turi erdvę tiesiog kvėpuoti. Būti savimi. Be abejo yra ir kita medalio pusė: mieste gyvenimas yra patogesnis ir lengvesnis. Čia niekas neateis žiemą ir nenukas tavo sniego iki namų, neįjungs šyldimo ar nepastatys vaikų žaidimo aikštelės. Kaime reikia nuvažiuoti ne vieną kilometrą, kad surastum …

Apie žmogiškumą, save pačius ir gerus darbus

  Pastaruosius 40savo gyvenimo metų Yann Arthus-Bertrand fotografavo kitų žmonių istorijas visame pasaulyje ir iš visos šios patirties jis sudėliojo filmą apie tai, kas mus daro Žmonėmis. Vienoje istorijoje 80metė kalba apie holokaustą ir savo vaikystę. Jai teko išgyventi badą , smurtą ir begalinę nežinomybę, kas ir kaip bus toliau. Ir kai po karo jos klausė, kas jai padėjo išlikti sveiko proto, ji atsakė jog net ir mažytis žmogiškumas, maži jo darbai suteikia daug vilties ir tikėjimo.  Ir šis visas filmas arba jo iškarpos pasakoja kaip viltis ir gerumo siekimas daro šį pasaulį geresnį. Apie tai kas mus daro Žmonėmis. Klausaisi žmonių ir norisi pakelti akis aukščiau ir pamatyti, kuom dar galima padėti, pasidalinti ar visai atiduoti. Kažkada nugirdau vieno kunigo žodžius, jog mes visi esame gimę iš kažkieno aukos. Mes tėvai aukojamės dėl savo vaikų, o prieš tai mūsų tėvai aukojosi dėl mūsų. Mūsų širdys iš prigimties yr geros. Mes nesame abejingi, kai kiti vieniši, apleisti ir gyvenimas pasidaro be išeities. Mūsų širdis spurda, tik mums nedrąsu tai parodyti. Atiduoti paskutinius grynuosius piniginėje. Prikrauti maišą misto ir jį nuvešti tiems , kurie …

Kaip kalnas atėjo pas mane arba grožio procedūros namuose su Mary Kay.

Mes po gimdymo dažniausiai būname arba pavargusios arba neišsimiegojusios ir grožio procedūroms nebeturime nei laiko , nei minčių. Nėra kada pasilepinti namuose, o tuo labiau iš jų ištrūkti. Aš dažnai stebėdavausi veidrodyje, koks visagalis yra nuovargis ir kaip mano išvaizda neatspindi mano vidinio žavesio. Pasimiršta plaukų priežiūros ritualai, jie sausėja, darosi nebesuvaldomi ir man vėl norisi juos slėpti arba kirpti. Pasimiršta ir veido oda ir aš jau skaičiuoju raukšles . Aš svajodavau apie kavos puodelį ir moteriškus pasikalbėjimus apie grožį, įvairias jos priemones. Dažnai galvodavau, kad būtu šaunu jei kas ateitų ir išspręstų tą mano grožio rebusą. Tiksliai pasakytų, koks čia odos tipas ir kaip greitai pasidaryti nepastebimą dienos makiažą. Kodėl mano tokios sausos rankos, lūpos tokios šerpetojančios. Nes po gimdymo reikia vėl save iš naujo atrasti ir pamilti. Ir štai šiandien į mano namus atvyko Roberta iš Mary Kay ir visa tai išsipildė. Šalia visų grožio procedūrų ir tos lengvos netvarkos ant stalo, mudvi gurkšnojome kavą ir dalinomės moteriškais pasakojimais apie namus, vaikus ir sėkmės istorijas. Buvo taip lengva, nes mes ,mamos, vieną kitą atpažįstam ir suprantame be žodžių. Gerai,  …

Kas iš tikro yra buitis?

  Tai yra tarnystė be jokio ačiū. Dažniausiai. Ir tai yra pati tikriausia meilės formą, kurią mes išreiškiame savo artimiesiems. Kelis kartus plauni grindis, kad ji ropodama neprisirytų dulkių. Nuvalai vaikų batus, nes jie tikrai to neprisimins ryte ir išskubės su purvinais. Lauki vėlumo kol išsiskalbs jo marškiniai, o po to juos lyginsi, nes ryte nespėsi visko suruošti. Dieną makaluosies po būrelius ir reikalus su pilna bagažine daiktų ir vakare iš ten kopsi šiukšles. Keiksiesi valydama tualetą ir rinksi nuo grindų nešvarius rūbus. Savaitgalis dažniausiai ne savaitgalis, nes reikės gaminti daugiau maisto, plauti daugiau indų ir skalbti viską kitai savaitei. Ir žinote, man negėda kam nors apie tai pasisakyti. Man nėra gėda, kad per dieną nuveikiu vat tik tokių darbų krūvą, neįkopiu į jokį Everestą ir neužsiėmu jokiu viešu self-esteem’u. Žinote kodėl? Nes aš juos myliu . Ir tai ne beletristika ar gražios fotografijos nepažįstamiems žmonėms. Tai tiesiog kasdieniai nematomi darbai, kad viskas šeimoje vyktų daugmaž sklandžiai. Žinau tą jausmą, kai kiti nemato nieko įdomaus tokioje veikloje ir kai klausia „ką tu šian?“ tu atsakai tą patį per tą patį. Žinau ir tai, …

Kam mums malda? arba Dievas pas mus ateina per kitus žmones ir jų darbus. Kito gėris yra tavo rankose.

Gyvenime jau taip būna. Ne visada sekasi, ne visada pavyksta. Būna ateina nelaimės ir mus nuginkluoja. Nebėra turto, namų, darbo, mylimas išduoda, susergame arba mus palieka mylimi žmonės. Dažnas iš mūsų tampame neramūs , ieškome priežasčių, klausiame kodėl. Beieškant įveliame save į kokią nors naują gyvenimo avantiūrą: naują veiklą, naujus iššūkius, keičiame mitybą ir tai kuom tikim. Norime būti sėkmingais ir sužavėti aplinkinius savo unikalia istorija. Bet visa tai tik simptominis sielvarto gydymas. Prablaško, nukreipia dėmesį, bet taip ir liekame neramūs. Vis dėl to ką daryti, kai griūva dangus? Nesakau, kad meldžiantis mums nieko nenutiks ar tapsime Dievo numylėtiniais. Bet malda yra pradžia. Tai nėra meditacija, nes jos metu jūs neužčiaupiate savo širdies ir proto. Maldoje mes kalbamės su savo sąžine ir nebėgame nuo savęs ir skaudulių. Pasiklausykite, ką mums sufleruoja maldos žodžiai. Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Dievas pas mus ateina per kitus žmones ir jų darbus. Kito gėris yra tavo rankose.  Štai ką sako šie žodžiai : „Būk neabejingas kito nelaimei ir negailėk savęs ar savo, kai kitam trūksta. Nebijok susipurvinti, …

Noriu kavos ir dar potekstės tarp eilučių

Ko reikia vyrams? Mamuto saviraiškai, skanaus maisto, geros meilės ir dar aiškumo. Nežinau  kaip jums, bet aš  galvojau, kad tobulas vyras turi numanyti, žinoti, nujausti kaip jaučiuosi, kodėl nesikalbu, kada man ko norisi ir aplamai, jei myli, tai net sakyti nereikia. O taip!!! Šita pasaka ne vienai porai gadina santykius. Jie dažniausiai žino tiek, kiek mes pačios jiems papasakojame. Taip. Jie nori žinoti už kiek, kelintą valandą, kodėl ir visa tai turi tilpti į maximum 5sakinius, nes po to jie jau nebesiklauso, nes mintyse laukia,kada bus mūsų monologo pabaiga. „Gal kavos?“ Man tai draugystės, meilės ir dėmesio žodžiai. „Ot, durnius, kaip jis taip galėjo“ „Atsiprašau“ „Žinai, niekur nerandu gerų batų“ „Aš buvau žiauriai neteisi, atleisk man“ „Labas, užeik, nepyk čia toks jovalas, tuoj kaičiu kavą“ Tai štai, rodos vyras iš didelės tos buitinės meilės turėtų nešti kavą kibirais, kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Bet taip nėra. Kavą darydavo, bet gaudavosi betkaip, šaukštas užplikytas karštu vandeniu ir viskas. Nothing more. O man visada norėdavosi ceremonijos, potekstės , na kažko tarp eilučių. Kol viena rytą, paėmiau jį už rankos ir …

Mamos balansas. Agnė Columbus iš Žvėryno

Agnė yra online marketingo specialistė. Ji dievina recycled art ir jos namų sienos bei komodos nukrautos knygomis, stalčiai prigrūsti vaikiškų žaislų ir kreidelių . Ji tiki, kad kiekvienas daiktas turi būti naudojamas ilgai ir laimingai, kad jokiu būdu neišmetamas. Jos namai visada kvepia arbata arba smilkalais. Ji yra trijų mažų berniukų mama ir juos augina viena. Štai jos istorija, kaip ji išlaiko gyvenime balansą. Kokia yra tipiška tavo kasdienybė su vaikais? Na, keliamės mes nelabai anksti. Nes dirbu, kai vaikai suminga ir sėdžiu iki vėlumos. Taigi keliamės apie 8ryte. Tuomet ruošiu tris savo mažuosius ir vieną suaugusį-save. Jei nespėjam susiruošti į darželį laiku, tada pusryčiaujam. O jei taip, tai tada tik lengvai užkandam ir žygiuojama. Aš būtinai turiu išgerti puodelį juodos arbatos, nes kitaip esu neveiksni ir skraidau kažkur kosmose. Mūsų darželis tik 100žingsnių nuo namų, Žvėryne. Tad stengiuosi neskubėti ir pasimėgauti pasivaikščiojimu. Vaikai auga ir tas atstumas vis greičiau įveikiamas, bet buvo laikai, kai užtrukdavom pusvalandį. Dienos ritmas priklauso ir nuo oro, kai saulėta ir gražu važinėjam po Vingio parką ar Žvėryno gatvėmis. O kai dienos kitokios važiuojam namo ir …

Judėti drąsiai ir kantriai link savo aukso viduriuko.

Aš taip pat norėjau surasti savo auksinį viduriuką. Buvau 2 vaikų mama ir aš niekur nespėdavau. Rytais keldavausi kūliais ir po darbo lygiai taip pat bėgdavau su vaikais po būrelius, o po to į namus.  Ir toks nesibaigiantis ratas. Visada neišsimiegojusi ir visada pavargusi. Kad sėdžiu ne savo rogėse, supratau kai darbe man velniškai pritrūko kūrybinio proceso. Rašiau, bet kaip ir kitiems dalykams trūko laiko. Ko tiksliai man tada norėjosi, aš nežinojau. Bet aš labai aiškiai suvokiau, ko nenoriu ir kas mano šeimai nebetinka.  Nenorėjau keltis su skaudančia galva ir nerimu. Nenorėjau jaustis kalta, kad jie vėl serga ir norėjau pati juos slaugyti ir gydyti. Nenorėjau namiškių taip ilgai nematyti. Nes natūralu, kad po to nelieka bendrų sąlyčio taškų. Tada barniai, nuoskaudos ir kaip visada „aš neturiu laiko ir nervų su šita krūva tvarkytis“. Ir kartą prie puodelio arbatos mano kaimynė pasakoja apie Liną Danienę ir Svajonių Dirbtuves. Kad beveik visi jos „studentai“ startuoja su savo projektais ir vėl atranda gyvenimo džiaugsmą. Galvoju: “ pagaliau bus asmuo, kuris mane supras, patars ir nukreips tinkam linkme“. Tada Lina buvo labai užimta ir mudvi teturėjome vos …

Naminė vasara ir statika

Aš nebeturiu mašinos. Su vaikais pakliuvau į avariją ir kiek suprantu, kitos teks laukti iki rudens. Jei pastebėjote, Instagram. Daugiau nei Virtuvė paskyroje nuotraukos nejuda toliau nei kiemo varteliai. Prasideda naminė ir buitinė vasara su stebuklais nestebuklingose vietose. Kokia ji  ir kokią ją planuojų ? Gyvenimas kieme. Kad vaikai žaistų kieme tereikia kelių dalykų. Netrukdyti žaislų ir daiktų migracijai, o taip pat jiems nemaišyti. Jie savuose reikaluose, aš savuose. Jaunėlis dažniausiai organizuoja purvyną šalia šiltnamio. Maudo visas mašinas ir vykdo gelbėjimo operaciją. Kitas sūnus namelyje piešia arba konstruoja robotus/kosmines mašinas ir pan. Kad ryte užsisuktų toks reikalas, užtenka jų paklausti: „Kokį projektą šiandien planuoji?“ Žodis projektas jiems skamba suaugiškai, tad jie pradeda planuoti. Knygų klubas. Ar esate patys piešę knygas? Labai simple reikalas. Šią idėją pasiskolinau iš Oliver Jeffers. Užrašų knygutėje pieškite veikėjus ir prie jų pripieškite burbuliukus. Įrašius žodžius, gausis pokalbis. Iš tikro piešinyje gali kalbėti bet kas, net purpurinė marmalionė . Svarbu pats procesas. Patikėkite, jiems patiks kurti istorijas. Kadangi jie nebeturi jėgų klausytis vakarinių pasakų, knygas traukiu dienos metu. Labiausiai patinka skaityti batute. Su pagalvėmis ir antklode. Kai knygas skaitai neįprastose vietose, jos …

Kur nuves mūsų vidinis kompasas

Skaičiau straipsnį Bernardinai.lt apie tai, kad jau yra užaugusi karta, kuriai tėvai nieko negailėjo: geriausia mokykla, geriausi būreliai, populiariausi daiktai, populiariausias aukštasis mokslas ir pan. Žinote, ką jie dabar veikia? Jie ieško savęs. Nors jie tokie populiariai sėkmingi, jie vis dėl to nenuveikė vieno. Jie nesivadovavo savo vidiniu kompasu. Vaikystėje jie buvo tokie užsiėmę būreliais, kuriuos privalėjo suvaikčioti. Namų darbais, kuriuos ruošė iki vėlumos. Jie neturėjo laiko ir kartas jėgų veikti, ko norėjo Kad suprasti, kuria linkme jis rodo, kartais tereikia nieko neveikti. Prasidėjo vasara ir mano vaikai labai dažnai ateina su klausymu/teiginiu: „Mama, aš neturiu ką veikt“, O tai reiškia: “ išspręsk mano problemą arba pralinksmink mane“. O tie stebuklingi žodžiai, kurie kartais sukelia mumyse (tėvams) kiek prieštaringus jausmus. Vieni burnoja apie fantazijos stygių ir primena kasdienių darbų sąrašą, kiti eina ir galvoja kuom užimti vaikus, planuoja ir siūlo visokius variantus. O kiti leidžia vaikams panuobodžiauti. Kartais tikrai sveika vaikams panuobodžiauti, kad jie paklausytų savojo vidinio kompaso ir veiktų pagal intuiciją.   Kodėl? Nes kai nėra kas pralinksmina ir sprendžia nuobodulio klausimą, tenka pasikliauti tik savimi. Tada tinka visokios priemonės: sulūžę ir garaže …

Maisto švaistymas, savaitės MENIU ir apsipirkimas internetu.

Kiek maisto išmetate per dieną ? Pagaminto, bet nesuvalgyto. Sugedusio iš šaldytuvo ir spintelių.  Ar žinojote, kad daugiau kaip 1/3 pasaulyje pagaminto maisto kasmet yra išmetama ? Tiek daug pinigų ir kitų resursų išleidžiame jo auginimui ir gaminimui, kad dalį išmestume į šiukšlių dėžę? Kol nesusimąstai galvos lyg ir neskauda. O iš tikro, daug galėtume sutaupyti, jei pradedi planuoti valgiaraštį.  Tad noriu pasidalinti savo patirtimi, kaip suvaldyti maisto išteklius ir pinigus planuojant šeimos MENIU. Visada žinokite ką turite virtuvėje. Kelis kartus per mėnesį darykite virtuvės Inventorizaciją. Iškraukite visus produktus ant stalo ir surūšiuokite. Konservuoti valgiai į vieną stalčių, kruopos ir makaronai į kitą stalčių. Duoną ir daržoves geriausia laikome šaldytuve, nes ilgiau išlieka. Taip pat susitvarkykite šaldytuvą ir akių lygyje laikykite tai, kas greičiausiai turi būti suvartota (vakar pietūs, maisto likučiai ir pan. ) Kai jau žinote, kokių produktų turite daugiausia, atsiverskite visus valgio tinklaraščius ar knygas ir sudarykite kelių dienų ar savaitės MENIU. Abejojate ar tai pasitvirtina? Na jei Beata vadovaujasi tokiomis apsipirkimo ir planavimo taisyklėmis, tai jau tikrai žinokite, kad šis reikalas neša naudą.  Dėliojuosi ir aš kelių dienų planą. Susirašau ant popieriuko ir pasidedu …

Koks daržas pats smagiausias

Man smagiausias yra Tinginio Sodas. Pasodinau augalėlį ir leidžiu jam augti. Tai yra taupus ir ekologiškas būdas aprūpinti šeimą skaniomis daržovėmis, žalėsiais ir uogomis. Jis neužima daug laiko ir nesuteikia daug vargo. Pagrindiniai principai tokio daržo visai paprasti : 1.Pasirūpink tikrai gera dirva. Tokioje dirvoje net ir pamirštas agurkas ar cukinija visiškai nesupyks, kad niekas jo nekušina. Aš tręšiu pernykščiu kompostu ir pelenais. Tinka dar sugrėbti lapai ir nupjauta žolė. Mano anyta pavasarį dar pagerina dirva su amonio salietra. Bet man kol kas padėdavo visa kas pūva ir iš labai senų laikų 2.Darykite plačias lysvės ir duokite augalams laisvės augti. Sėkite taip pat plačiai, be jokių griovelių ar skylučių. Vienoj saujoj pamenu sėjau ir ridikus ir salotas. Ir krapus su kmynais. Toje pačioje lysvėje yra augęs ir agurkas su cukinija. Nesipyko. 3.Nebūtina laistyti kas vakarą ar antrą. Augalai iš tikro pasiima jiems reikalingą kiekį drėgmės ir puikiai išlieką nelaistomi net savaitę ir daugiau. Neišpuikęs augalas šaknimis sieks drėgmės tol kol jos gaus. Patikėkite manimi! 4. Tai nėra gražiausios lysvės konkursas, tad atsipūskite ir džiaukitės rezultatais. Aš savo daržo …

Kokia būna tikroji mamos diena

Kokia? Dažniausiai ji labai panaši į visas kitas. Šeimyniška ir buitiška. Su skalbiniais, neplautais indais, išalkusiais namiškiais. Vaikai nori dėmesio. Čia ir dabar. O tėvai nori poilsio, bent truputi čia ir dabar. Vakar man vaikai dovanojo ne tik piešinius, gėles ir išpilstytą kavą, bet ir ginčus, kaprizus, peštynes. „Mama!!! Jis man neduoda!!!“ arba „Kas čia šitas žalias? aš tokio nevalgau.“ Sesė ir vėl miega? Palauk aš tuoj jai padainuosiu, kad girdėtų ir kaimynas su šašlais. O mažoji visiškai nemiegojo, nes kalėsi dantys. Pakilo temperatūra, tad mano visos dienos užsiėmimas buvo ją nešioti ir non stop žindyti. True, kad nelabai pasimėgausi kava ar žurnalais. Karšta vonia ar ekskursija į kokį nors mokslinį renginį. Ar vakar aš pykau ? Nelabai. Vakar kontempliavau, kad vis dėl to Dievas išpildė mano norą. Norėjau būti kantri. Labai kantri. Tad Jis man davė daug šeimyninio vargo. Vakar nebelabai pykdė vaikų konkurencija ir peštynės, vaikščiojimas ratais ir jos nešiojimas.  Iš tikro aš dėkinga, kad tiek visko apsčiai turiu. Su Mamyčių diena kasdien.

Juokingi santuokos mitai ir lūkesčiai

Diskusijos su fejerverkais? Nekenčiate asmens, kuriam prisiekėte amžiną meilę? Nebeturite kantrybės klausytis jos pliurpalų? Jumis ji nebesižavi ir nuolatos priekaištauja? Gailitės, nes pasirodo vedėte ožką? Norite, kad jus suprastų ir vertintų? Mes, moterys, norime kad pakylėtų iki dangaus be jokių užuominų, o jis amžinai nori tik to. Dažna santuokoje jaučiasi nemylima, o vyras neįvertintas ir atstumtas. „It is our differences that  attract us together and then they drive us crazy“- Mark Gungor Mark Gungor yra pastorius ir jis parašė knygą „Per juokus į geresnę santuoką“ apie tai, kodėl ožka su ožiu amžinai barasi ir apie tai, kaip juos sutaikyti. Linksma knyga, kurioje daug tiesos ir daug praktinių patarimų. Ir kaip supratote iš jo paskaitų, viskas išdėstytą labai linksmai. Ir vis dėl to, kodėl mes po vedybų dažnai nusiviliame vienas kitu? Viena iš priežasčių, anot autoriaus , yra mūsų perdėti lūkesčiai vienas kitam. Mes tiek daug tikimės ir visiškai nesusimąstome, kad santuoka vis dėl to yra daugiau nei drugeliai mintyse. Santykių pradžioje yra tiek daug žavesio ir tiek mažai realybės, kad rodos nieko daugiau ir nereik. Santuokos kasdienybė yra kitokia. Yra …

Kai Dievas pirmoje vietoje, tada viskas savo vietoje. Arba išmokti dirbti ir ilsėtis

Kodėl aš nuolatos pavargusi ? Gal man trūksta vitaminų? Juk tuoj pavasaris. Gal man reikia tinkamai išsimiegoti? Nes vis pervėlai guluosi patalan. Gal man reikia geriau organizuoti savo darbus ir persistatyti prioritetus? Galvojame kaip susiplanuoti darbus, o ar planuojame poilsį? Kasdien. Šeimyninį. Asmeninį. O yra laikas maldai? Yra laiko Dievui? Dažnai mes galvojame tik apie savus reikalus, nes jie gi tooookie svarbūs ir patys mes tokie svarbūs. Klausausi sekmadienio pamokslo iš Pakūtos apie tai, kaip žydai švenčia Šabą. Šeštadienį jie nedirba, jie švenčia poilsį, meldžiasi ir bendraują. Jie atsigauna, tampa vėl kūrybingi ir su palaiminimu pradeda naują savaitę. O kaip mes? Švenčiame Sekmadienį? Dievas gi ilsėjos, sukūręs svietą, o kaip ilsimės mes, kai nudirbame savus reikalus? Būna, kad niekaip. Vis taip pat tvarkydamiesi, dirbdami ir bandydami vėl nusiteikti kitai savaitei. Tad pirmadienį vėl švenčiame lažą. Ar čia gyvenimas? Jokio balanso. Jokio džiaugsmo, tik dar didesnis nuovargis. Nebijok, pasaulis nesugrius ir niekas neprapuls. Kartais sunku pasitikėt šiais žodžiais, nustot žongliruoti ir palikti darbus kitai dienai ar savaitei. Ilsėtis ne tik sekmadieniais, bet ir vakarais po darbo. Ilsėtis ir pajausti …

THE SARTORIALIST Knygos, kurias reikia laikyti spintoje

  Kai aš buvau studentė ir gyvenau Žvėryne, mano galvoje sukosi geri vėjai. Po ilgos darbo savaitės ir ankstyvų rytų, savaitgalio rytais aš voliodavausi pataluose, pusryčiaudavau iki 4 val popiet ir rengdavausi labai out of content . Nederėdavo spalvos, faktūros, sezonai. Sluoksniai sluoksniuoti. Man sakydavo, kad atrodau labai įdomiai… Bet labiausiai prie mano outfit’u tikdavo šypsena. Aš jausdavausi laisva ir įkvėpta. Rodos tai būdavo mano burtas sėkmingai dienai. Prieš tris metus aš atradau patį nuostabiausią gatvės mados blog’ą. THE SARTORIALIST. Cha! ir čia įdomiai rengiasi visi! Scott Schuman yra fotografas ir blogeris . Jo blogas yra apie madą ir apie asmeninį santykį su ja. Jo darbai publikuoti žurnaluose GQ, Vogue Italia, Vogue Paris ir Interview.  Nuotraukos kaip impresionistiniai vaizdai, kuriuose gimsta istorijos. Žmonės dėvi rūbus šio sezono, ano sezono, mamos, draugų, second hand.  Their own history. Dar tais pačiais metais,nepraėjus atradimo euforijai,  Humanitas knygyne aš įsigijau abi jo knygas. Man čia buvo ir vis dar yra tikrasis stiliaus leidinys. Juokinga, bet jas aš laikau spintoje, ne lentynose. Įkvėpimas dėvėti tai, ką myli ir taip ,kaip jautiesi. My own story.    

AŠ PYKSTU IR NORIU SUDAUŽYTI VISĄ PASAULĮ !!! Kaip suvaldyti emocijas namuose?

Kaip tvarkytis su pykčiu,kai namuose barasi visi ? Barasi vaikai, bara juos tėvai. O kai nesutaria, kaip barti, barasi tarpusavyje. Gaunasi nuostabus ping pong’as. Jei tėvai nemoka tvarkytis su pykčiu, nemokės ir vaikai. Jei kels balsą tėvai, tą patį darys ir vaikai. O iš tikro tas pakeltas balsas vaikui reiškia tik vieną – manęs niekas nemyli, kyla pyktis ir aš dabar sudaužysiu visą pasaulį. Vaikai mėgsta kopijuoti. Kopijuoja žodyną, kopijuoja jausmus, kopijuoja mintis. Taip vaikas mokosi gyventi. Tad vaikas kopijuoja ir tai, kaip aplinkiniai tvardo savo emocijas. Manęs asmeniškai niekas tokių dalykų nemokė, nes niekas taip iš kantrybės nevesdavo, kad sukeltų tokią jūra jausmų. Teko užsiimti self study ir observation.  Knygos, straipsniai, webinarai ir viskas, kas mokė išlaikyti ramybę. Kartą perskaičiau, kad labiausiai pyksta tas, kuris jaučiasi nelaimingas. Mano laimės jausmui trukdė nuolatinis nerimas. Kai jis tūno jau per ilgai, viskas aplinkui darosi nevietoje, nepatogu. Erzina. Nerimaudavau dėl nepakankamo pinigų kiekio. Nerimaudavau dėl santykių su juo. Nerimaudavau dėl išvaizdos. Nerimaudavau, kad mano vaikai nelaimingi ir nelaimingi mano visi namai. Rodos nuolatos nepakankamai. Tad kaip nustot nerimaut? Paprasta.

Spintologija po gimdymo

Pagaliau ir aš turiu Spintologiją, labai apsidžiaugiau, kai Kauno Vagos knygyne pamačiau paskutinius 3 egzempliorius. Gimdžiau prieš tris mėnesius ir aš tikrai neturiu kuom rengtis. Tai per daug aptempta, tai pilvas padalintas į dvi barunkas. Tai rankos per daug atviros, nes jos jau labai nesmulkios. Ir jau kelintas mėnuo, kaip laukiu, kol mano užpakalis įlįs į geruosius džinsus. Apie sukneles net nekalbu, nes aš niekada nemokėjau jų išsirinkti ir suderinti su aksesuarais. Žodžiu, bėda gana didelė, nes rūbų spintoje tai pilna. Po gimdymo kebloka nuspręsti, kokio tipo yra mano figūra. Obuolys? Kriaušė? Mintijau prieš veidrodį, laikydama knygą ir pieštuką. Bet žinote, kas labiausiai man patiko šioje knygoje? Cituoju : „Pats metas susipažinti su savimi ir savo kūnų. Tai padaryti nėra lengva…jei apsimeti, kad nematai atsikišusio pilvuko ar pasižadi laikytis dietos nuo pirmadienio – esi puiki melagė, tačiau nuo to nukenti tu pati„. Bingo!!! Pats laikas pripažinti, kad mano dydis 14 ir tokia aš būsiu dar kuris laikas .Visa minkšta ir putli. Ilgai maitinanti. Trijų vaikų mama. Knygoje susižymėjau ko man reikia ir kas netiks. Visus yes and …

Miego atostogos

Tėčiai ir mamos, kaip jūs atgaunate jėgas? Mums vieno ilgo ryto nebeužteko. Patikėjome vaikelius seneliams ir susikrovę lagaminėlį išvykome į kitą miestą. Ėmėme miego atostogų. Tai toks laikas, kai niekur neskubi, daug miegi, tyliai kalbiesi, skaniai valgai ir skaitai (atostogų sudedamosios dalys gali varijuoti, pagal kiekvieno pomėgius ir poreikius). Veiksmas vyksta lovoje. Mėgaujiesi ramybe ir vienas kitu.  

Atvertas mamos silpnumas. Dalia Babkova

Taip dažnai tiesiog velkuosi dienoje. Pastaruoju metu sunkiai vaidinu sukurtus gyvenimo vaidmenis. Net šypsotis sekasi sunkiai, kai tai darydavau tiesiog natūraliai. O kai jau šešiolika mėnesių nei vienos nakties neišsimiegi, – šypsotis sunkoka. Tiek mėnesių maitinu dukrą.Širdis skauda. Taip trūksta gyvybės išvargusiame mano kūne. Dienos rutinoje ir vaikų burzgesy dažnai norisi tiesiog išnykti, tapti nematomai, niekam nereikalingai. Būti tiesiog sau! Nemoku užgniaužti noro kalbėti, dažnai išrėkti susikaupusį pyktį ar nusivylimą; kažko vis noriu ir to „kažko“ neturėjimas vis kankina. Skauda! Užeina „nebegalėjimo“ būsena. Jei kreipčiausi į psichiatrą, man išrašytų miego atostogų, nes esu kamuojama nuolatinio nuovargio ir neišsenkančių pykčio emocijų. Po tokių proveržių, vis klausiu savęs: „kas aš tokia?“ Vargšė, deja be palaiminimo (iš Biblijos Mt 5,3). Tik ta, kuri nesusitvarko su savo emocijomis. Kas man padeda?

Mamos balansas. Monika Gaile

Monika su vyru Aurimu gyvena Osle jau 10metų. Augina 2berniukus. Monika verčia tekstus iš anglų, prancūzų ir norvegų kalbų. Štai jos pasakojimas, koks yra jos balansas šeimoje. Kuo tave žavi Norvegija? Gyvenimas Norvegijoj žavi ramybė. Positive holdning. Man žavi galimybės kurti ir tobulėti,  kuriu čia tikrai apstu. Man patinka demokratiškas vaikų auklėjimas, žmonės ir kultūra. Kokia yra tavo diena? Keliamės mes anksti. 6 ryte pas mus jau kvepia kava ir ruošiami pusryčiai. Su vyru kalbames, kol ruošiasi į darbą. Vaikai prisijungia kiek veliau. Supakuoju jų priešpiečius ir skubame į mokyklą ir darželį. Po to dažniausiai važiuoju namo. Rūpinuosi ruoša, maistu. Verčiu tekstus, skaitau knygas ir mokau kalbų. Pasitikus vaikus arba vakarojame namuose arba lakstom po vyresnėlio sporto burelius. Vakare stengiamės prie stalo susėsti kartu visi. Aptariame dienos įvykius ar kitas įdomybes. Kalbamės su vaikais ,kaip su sau lygiais. Išklausome nuomones, veliamės į ilgas diskusijas. Diena mano baigiasi kartu su vaikais. Skaitome pasakas. Bet dažniausiai pirma užmiegu aš… Koks yra darželis Norvegijoje? Paprastas,ten su vaikais elgiamasi kaip su suaugusiais.