Magiška frazė, kuri ramina abu

Būna namie situacijų, kurios veda iš proto ir užburtai kartojasi. Auklėji save, taikai taktikas, taisykles, prašai savarankiškumo, bet vis vien visi ten pat. Apsibarę ir be nuotaikos. Gerokai be nuotaikos.

 

Labiausiai man kliūdavo rytai (žiemos ir to vėlyvo rudens), kai su visais reikdavo susiruošti greitai, staigiai ir pageidautina be ceremonijų. O susipykus ryte, būna durna visa kita dienos pusė.

Kažkada prieš gimstant jai, mane perspėjo, kad su trim visada kažkuris bus labiau pamirštas. Jam teks ūgtelti. Kitam reiks perleisti karūna, o jai kažkurį laiką būsiu svarbiausia tik aš ir berniukai truputėli pavydės, kad jai beveik visada bus teikiama pirmenybė ( pildant emocinį indą).

Ir, taip, tai yra tiesa. Jie vis dar rungtyniauja, zbitkina, atsikalba ir visokiausiais būdais bando atkreipti mano dėmesį. Rodos nesvarbu, kiek ryte vandens išgeri, kad dvigubą kalcį kali ar sukalbi keliais poteriais daugiau, vis vien tenka kelti balsą.  Kaip su kokiu botagu. Čpaukšt, čpaukšt, čpaukšt….

Rašau metus viena tema straipsnį ir niekaip negaliu išspręsti rebuso arba tiksliau nuspręsti… Tai, ką jaučiu ir sudedu į tekstą, yra teisinga ar vis dar reikia pastiprinimo, nes vis sau prieštarauju. O jis maždaug apie tai. Kažkuriam pamoksle, girdėjau:

Nesijaudinkite, ką dedate į burną, svarbu, kas iš jos išeina.

 

Ilgą laiką galvojau ar pasirinktas maistas stipriną kantrybę, suteikia ryžto, padaro tave geresniu žmogumi ir pan., nes žinau, kad kai kuris veda į apsileidimą, tingulį ir pasyvumą. Kai kuris duoda žvalumo, gero nusiteikimo ir jėgos veikti( jei kažką veiki). Ir tada Paukšt! Dievas man per kepurę: „Širdis gi svarbiau nei tavo skrandis“. Aleliuja !!! Taip, maistas yra svarbus, bet kartu maitinant kūną, reikia maitinti ir širdį. (Tokiais momentais, man atrodo, kad Dėivalis (jį taip vadindavo Brolis Gediminas Pakūtos pamoksluose) stovi šalia ir tyliai caksi, kol susiprotėsiu).

Laip vaikams pamaitinti širdis žinome visos. O vat kaip pamaitinti savo širdį? Neberti iš burnos durnumo, kurio vis vien nurimus gailėsimės. Visada taip būna, todėl aš jau nebepykstu, kai vaikai prisišneka supykus. Sveikas protas pasiveja ir duoda per tą pačią kepurę. Susipranta.

Ateik, aš tave nuraminsiu.

 

Štai šita frazė mane sugrąžina į save pačią. Taip, ją sakau vaikams, bet iš tikro sau. Šis sakinys mane gelbėja, kai ji užstringa savo emocijose ir rodos niekaip nenustoja rėkt. Kai labai labai nori ir niekaip negali noro atsisakyti. Apsikabinu ją ir rimstam abi. Veikia ir su berniukais, tik trumpiau. Rytais nors jie ir suirzę, manęs tai nebeblaško. Žinau, apsikabinsim, pasibūsim ir pasipildysim.

Sugalvojau tokią, nes pati norėjau ją girdėti. Noriu pasitikėti kažkuom didesniu už save pačią, kad all in all viskas bus OK. Mane saugos ir nuo pablūdimų keravos.

 

 

Categories Būti savimi Malda

Naminė vaidilutė, kuri dalinasi kasdieniais pagalvojimais, atradimais, patylėjimais, melodijomis ir viskuom, kas jai atrodo kaip stebuklas, nestebuklingoje vietoje.

0 comments on “Magiška frazė, kuri ramina abu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *