Filmas Tully ir tai galima vadinti diagnoze

Važiavau į kiną ir nežinojau ko tikėtis:  apverksiu savą kasdieną, kurios niekas nemato ir nenorėčiau rodyti, stebėsiu kažkokį moralą ar tai bus just dar vienas filmas apie pavargusias mamas su kavos puodeliais, kurios nekenčia tų, kurios pasisamdo pagalbą. Kai kam jis pasirodė neatskleistas ir neišpildytas, bet mano akimis šis filmas yra daugiau nei rodo anonsas.

 

Tokia kartais būna šeimos kasdeinybė ir tai priimti yra iššūkis. Rūpinamės buitimi, vaikais ir retai kada savimi. Dar rečiau vienas kitu. Taip, šis filmas apie bemieges naktis, pasiaukojimą, kantrybę per sukąstus dantis, nesėkmes ir vis tą patį per tą patį kasdien. Dažnai tai užknisa ir labai dažnai norisi bent trumpam nuo viso to pabėgti. Rodos susigrąžinti savo gerasias savybes. Tą pačią svajoklę, kuri viskuo taip tikėjo. Mums kartais sunku paleisti tą moterį, kuri buvo iki gimdymo. Motinystės transformacija kartais būna klampi.

Šis filmas mane užkabino, nes tai, ką rodė, buvo sodriai ir mano kasdienoj. Nesuprasti vaikai mokykloje, mandagūs pokalbiai su mokytojais ir kitais specialistais, perpildytos emocijos mašinoje, isterija besiruošiant ryte, nes rankovė per daug išlindusi iš po džemperio. Ir tu sukandi dantis, kad domino efektas niekur daugiau nepabirėtų. Viskas tas kaupiasi ir tu galvoji tik apie vieną, kad tu – nekokia mama. Netiki, kad tai yra ta motinystė, kurios tikėjais ir labiausiai netiki, kad tai ką matai veidrodyje esi ta pati tu.

Šis filmas yra odė viskam, kuom norėjom tapti (ir vis dar taip desperatiškai norime), pamatyti ir suprasti, įrodyti ir sukurti. Mums norisi, kad bent kartais visas laikas butų mūsų. Vėl mūsų. Mes kažkada buvome laisvos pasirinkti dar vieną projektą, dar vieną papildomą darbą ar leistis į dar vieną avantiurą. Šis filmas – apie moters identiteto krizę po kiekvieno gimdymo. Nori nenori tai atsitinka. Procesas jau vyksta ir mums neramu, kad ši pilkenybė veda link kažko gražaus. Bijome, kad susimausime big time. Mes bijome suklysti ir pripažinti, kad jau pridirbome.

Nelengva suvokti ir priimti save iš naujo, nes savo pomėgiams/talentams lieka vis mažiau laiko ir kartais viską, ką gali turėti yra muzika ausinėse. Tikiesi ne to, bet kažkurį laiką būsi tik mama ir neramu, nes tai skamba kaip nuosprendis nenusisekusiai santuokai. Ar ne?

Po kiekvieno gimdymo keitiesi, keičiasi rutina ir išlaikyti tą pačią veiklos kryptį darosi vis sunkiau. Priimi kompromisus. Vis labiau jauti, kad svarbiausias projektas yra namuose. Kažkurį laiką tai bus pirmas prioritetas ir its OK jei vienintelis.

Kokia diagnozė? Aš OK ir aš pati. Kažkodėl tai vis dar skaitoma kaip meistrystė.

Po kino buvo diskusija, kad jo pabaiga neaiški ir kad ji nepasimokė. Man atrodo, kad esmė sutilpo paskutinėse filmo minutėse. Ten buvo pokalbis.

I Love Us. Mus.

Rūpintis vienas kitu. Dalintis. Neprivalome viską daryti pačios, kentėti, tylėti ir girtis nuverstu kalnu. Atvira sau, atvira jam.

Kad tai įvyktų, kartais reikia namų tvarkytojos, auklytės arba tik atviro pokalbio apie tai, kas vyksta viduje. Tada tas mano minėtas mamystės virsmas nebus toks klampus ir pilkenybės nebus tiek jau ir daug. Lankykime viena kitas, atlaisvinkime rankas, paruoškime pietus. Mes neprivalome būti vienos visame tame. Jei ateina pagalba, priimkime. Be kaltės jausmo. Aš to taip pat mokausi

 

P.S. jei lankėte šį filmą, parašykite ar jis jums tiko 🙂

Categories Būti savimi

Naminė vaidilutė, kuri dalinasi kasdieniais pagalvojimais, atradimais, patylėjimais, melodijomis ir viskuom, kas jai atrodo kaip stebuklas, nestebuklingoje vietoje.

3 comments on “Filmas Tully ir tai galima vadinti diagnoze

  1. filmas – super. Užkabino ir sugraudino (p.s. esu 4-ių vaikų mama) 😉

  2. Pirma paskaičiau Tavo atsiliepimą, paskui užmaćiau kažkur dar kitur trumpus atsiliepimus, ir galiausiai ką tik grįžusi iš kino atėjau dar sykį paskaityti Tavo įspūdžių.
    Eidama visą kelią namo, tyčia pėsčiom, mąsčiau. Ir graudinausi. Labai teisingai parodyta, kaip mes ilgimės to, kas buvome – figūros, galimybių, laiko sau. Vietomis ėmė pyktis ant to vyro, bet daugumoje santykių vyras būtent toks. Bet aš pasigedau kokio didesnio kracho- kai jis grįžta ir randa picą ant stalo ir vaikus su aparatais rankose.
    Pabaiga gera. Manau, jis suprato. Ir ji, paleido savo senąją aš.

    • Viktorija Povilienė

      Pasaka kartais nebeatrodo pasaka, nes nebeprisimename, kad būtent to ir norėjome: didelės šeimos, didelių namų ir visokiausių reikalų. Bet niekur neparašyta what comes with it 🙂 Kokie vyksta mainai į tai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *