Ilgoka pauzė. Nežinojau, kad trumpam sustojus, reikalai ima ir susidėlioja patys.

Visų pirma prisipažinsiu, kad niekaip nerandu nuostabios ir iškalbingos foto šiam straipsniui, nes telefonas kone visą vasarą buvo ne su manim, o lentynoje. O ši vasara buvo nuostabi ir jei turėtų garso takelį, tai skambėtų kaip Sakamoto Amore ir heinali Sway. Kaip koks nerimo išlydėjimas ir ramus susitūpėjimas.

 

Šiuos metus pradėjau su #12dalyku planu.

Aš maniau, kad darant dalykus, galima pakeisti elgesį ir savijautą. Bet pasirodo, kol protas neramus, mažai kas limpa. Blaškiausi, nes norėjau aprėpti kone viską, nes juk tą ir daro veiklios mamos. Ar ne? Skuba, daug veikia ir ieško balanso. Susivelia, po to atsivelia. Arba vis dar neatsivelia.

Tad kas yra balansas? Iš ko jis susideda? Kaip jis pasigamina? Dabar jį turiu, suprantu, o ryt vėl nebeaišku. Vis kiti kintamieji (čia aš sau šitą frazę įsikaliau ir įsimylėjau). Čia kaip norint išsiaiškinti, kas yra vanduo, jo neliečiant? Koks yra jausmas būti šlapiam? Bet kol neįbrisiu, nepajausiu, koks besvoris gali būti kūnas ir koks besvoris gali būti nerimas ar ego.

Tad aš pasirinkau pauzę ir įsileidau vasarą tylą. Mokiausi raminti galvoje triukšmą ir visa dūšia pasinėriau į namus. Turėjau laiko knygoms ir nuoširdžiam kontempliavimui. Skaniai gaminau, nuoširdžiai ilsėjausi, o kai kada ir tingėjau. Mano vaikai dar pavasarį prisipažino,kad nekenčia manęs šalia kompiuterio ir aš žinojau kodėl. Kaip ir namie, bet ne kartu. Tad štai tokia vasara- nuoširdžiai su jais ir su juo. Be sąžinė graužaties, kad nulis tekstų ir be online dėmesio. Tik paštui patikrinti.

Tad kokios tos #virtuvesatostogos ?

Buvo visko, bet tarpt to visko, buvo 2best dalykai, po kurių prasidėjo domino efektas.

Kondo knyga. Kalba, kad ji keičia gyvenimus. Tai nėra knyga apie daiktus ir jų vietą namuose, ji labiau apie tai, kodėl mes juos perkame, pamirštame, o vėliau sunkiai perleidžiame kitiems. Nors ji verta gilesnio review (kas ir bus vėliau), bet šį kartą aš apie atradimus. Nustebau, kad namus reikia tvarkyti ne pagal kambarius, bet pagal daiktų grupes: rūbai, indai, popieriai, maistas ir pan. (eina sau, aš realiai ne tvarkydavausi, o makaluodavausi).

Pavyzdžiui: šiandien aš tvarkysiu rūbus. Skalbsiu, rušiuosiu, lankstysiu, padėsiu į vietą ir nei vieno nepamesiu. Tai vat taip aš praleisdavau kai kurias dienas. Su rūbais. Kol mane tas taip užkiso, kad norėjosi viską išmesti ir pasilikti tik po tris tos kategorijos daiktus. Pykau, kad niekaip neatsiveikinu su vaikiškais gražiaisiais išaugtais, savo per mažais ir jo neliečiamais rūbais.

Aš niekaip nesupratau, kodėl jam reikia tos marškinėlių kolekcijos, kurioj yra bene keliasdešimt vienetų?

Bet tada kuo aš geresnė? Jam ,kaip ir man, vis dar neaišku, kodėl nusipirkus naują rūbą laukiu, kol sukūsiu, kol suderinsiu arba dar ką nors nusipirksiu. Tad iš tos nežinios užsiknisau ir nebeapsikentus pakėliau namuose audrą, kad namie tiek visko . Nenuostabu, mudu susibarėm. Pažaibavom. Jam atrodė, kad elgiausi ne tik neatsakingai, bet ir kėsinausi į prisiminimus, o aš svajojau apie baltus namus.

Kadangi burbėjimas labiau žudo nei inspiruoja, palikau jo daiktus ramybėje ir įsijaučiau į savus (ir vaikų). Nuoširdžiai padirbėjau ir likau su kapsuline spinta: 2suknelės, vienos timpos, švarkelis, džinsai, keli marškinėliai ir apatiniai. Viskas. Mano kasdieniu rūbu tapo suknelės. Plačios, gėlėtos ir visiškas mitas, kad jos trukdo suktis namuose. Dabar man yra vienas malonumas, kai rengtis yra taip paprasta.

Ir štai dar vienas domino efektas.

Kritika žlugdo. Kad Jūs žinotumėte, kaip aš vasara ravėjau savo mintis ir kalbą (iki šiol darau). Kaip save bariau už tas rupūžes, kurios krito dėl per didelio įpročio jaustis teisiai. Kritikuoji kitus, kritikuoji save. Savo kūną taip pat. Kai visą vasarą nešoji plačius rūbus, skaniai valgai ir niekur neskubi, prisideda keli kilogramai. Ir kai užsidedi džinsus, supranti,kad gerokai ankšta. Ir štai bingo. Žvelgiu į save be priekaištų nors minkšta kaip mielinė tešla. Ką dariau? Atidėjau džinsus ir suparatau, kad tokių suknelių turėsiu dešimt. Tokio pačio kirpimo, bet vis kitokio kolorito. Ne dėl to, kad ir toliau maskuotų mane, o kad leistų jaustis laisvai ir nevaržomai. Be priekaištų.

Paprastos dienos arba stebuklai nestebuklingose vietose.

Paprastas gyvenimas yra stebuklingas. Tikrai. Atrodo,kad nieko nevyksta, bet jis yra labiausiai tikras. Niekas nekelia abejonių,kad turite pakankamai ar esate pakankamai. Neslegia idėjų kalnas, kuris iš tikro tik dar labiau blaško, nei padeda išsigryninti. galima atsipūsti ir nebegalvoti apie savo tariamus kompleksus. Aš atsipalaidavau ir tai buvo tikriausios atostogos, kurios įvyko mano virtuvėje.

12

Viktorija Povilienė

Naminė vaidilutė, kuri kepa, verda, skaito, rašo… Sukasi namuose su tekstais, karpo turinį ir įkvepia kitus kurti, nepasiduoti ir mėgautis tuom kas yra dabar.

LEAVE A COMMENT