Versli mama: Cars for mars

Idėja ateina ir nebepalieka. Ji vaikšto kartu su tavim ir po truputi pradedi ją matuotis. Tinka? Oi dar ir kaip… Norisi? Oi labai… Tai veikiam? Bijau. O jei nepavyks? O jei namai grius? O jei visi kalbės? O gal reikia plano? O gal aš vis dėl to dar palauksiu…

Panašios mintys sukasi ir tada, kai norisi keisti darbą, specialybę ar tiesiog pradėti savą veiklą. Kiekviena turime savą lūžio tašką, kai reikia veikti dabar arba jau beveik niekada. Kartais gaunasi paprastai 1/2/3, o kartais reikia kantriai laukti, mokytis ir nepasiduoti.

Cars for mars. Mama, kuri piešia plakatus vaikų kambariui ir vos ne kasdien šoka iš džiaugsmo, kad galiausiai užsiima tuo, kas labai labai patinka. Skaičiau jos laišką ir prisiminiau save prieš kelias vasaras, kai stalai buvo nukrauti spalvinimo knygelėmis, kreidelėmis, mašinėlėmis ir viskuom, kas tada buvo ant bangos. Kai vienas piešė mostais, o kitas kampelyje sutalpindavo kosmosą. Tas balanso saldumas beskaitant.

Indre, koks buvo tavo išsvajotos veiklos startas? Nuo ko prasidėjo ši istorija?

Baigiantis antriesiems motinytės atostogų metams darbovietėje įvyko reorganizacija ir mano pareigybės tiesiog nebeliko. Nors aplinkiniai dalijo užuojautas, aš slapta džiaugiausi, nes viduje jau kurį laiką kirbėjo nuojauta, kad gyvenimas gali būti kažkas daugiau nei darbas nuo 8 iki 5, juolab turint vaikų. Tačiau jokio plano neturėjau ir pati darbo tikrai nebūčiau išdrįsusi mesti vien tam, kad pajusčiau laisvės ir nuotykių skonį. Bet atsitiko taip ir tada tikrai net nenutuokiau, kad viskas susidėlios puikiausiai. Tereikia truputi kantrybės.

Bandžiau rašyti vieną, kitą tinklaraštį tai lietuviškai, tai angliškai (mat studijų metais dirbau žurnaliste), bet neužsikabinau. Sukūriau Facebook puslapį „Manto kalbesėliai“, kuriame ėmiau dokumentuoti savo tuomet dvimečio sūnaus kalbos perliukus. Prie vieno kito „kalbesėlio“ įkeldavau savo pačios ranka nupieštą iliustraciją (piešti mėgau nuo vaikystės). Susikūriau instagramo paskyrą, ėmiau viešinti darbus ir po pusmečio gavau pirmą užsakymą piešti iliustracijas maisto tinklaraščiui „Maisto klubas“.Trūko patirties, žinių, tad ėjau į mokymus, skaičiau knygas. Tuo pat metu siuntinėjau savo portfolio leidykloms, žurnalams, tinklapiams, bet nesulaukiau jokio susidomėjimo.

Kone fiziškai jutau, kad mane nuo profesionalių piešėjų skyrė didžiulė žinių, išsilavinimo ir patirties praraja, kuri ėmė rodytis neįveikiama. Jaučiau nerimą ir didžiulę kaltę prieš šeimą, kad skiriu jiems per mažai dėmesio. Galiausiai įsitempusi juosta trūko, ir porą mėnesių tik spoksojau serialus ir naršiau po elektronines drabužių parduotuves. Atsigavusi pasakiau sau, kad tuščia jų, tų svajonių, ir, užspaudusi savo tylų vidinį balselį, ėmiau vaikščioti į darbo pokalbius, bandydama grižti į savo ankstesnę sritį – marketingą ir produktų valdymą.

Tačiau darbo gauti vis nepavykdavo, ir prie piešimo sugrąžino mano ankstesnė klientė, užsakiusi nupiešti 12 Lietuvos įžymybių šaržų. Nupučiau dulkes nuo savo grafinės planšetės ir vėl pasinėriau į piešimą. O sūnus vis sakydavo:

„Mama, ką čia pieši, geriau man mašinytę nupiešk“

Tai ir būdavo taip – paskubom jam mašinytę nupaišau, po to vėl prie savo darbų grįžtu. Kol vieną dieną „užsidegė lemputė“ – o kodėl tos paskubom sūnui nupieštos mašinėlės negalėtų tapti mano pagrindiniu užsiėmimu? Tuomet ir atsirado „Cars For Mars“ – monochrominiai piešinėliai vaikų kambariui.


Kokia dabar yra tavo įprasta dienos rutina?

Rutina? Nėra jokios rutinos! Gyvenimas tapo kur kas spalvingesnis ir įvairesnis, kai paleidau į pasaulį „Cars For Mars“. Tomis dienomis,kai sūnus eina pusdieniui į darželį, turiu net keturias nepertraukiamas valandas laiko tik sau. Tuomet peržiūriu savo etsy parduotuvės paskyrą, visas „Cars For Mars“ socialinių tinklų paskyras. Ypač daug dėmesio skiriu instagramui.

Kasdien darau kažkurio iš savo darbų fotosesiją, redaguoju ir viešinu nuotraukas, prižiūriu ir koreguoju „Cars For Mars“ reklamines kampanijas. Kartais važiuoju ieškoti dekoracijų savo nuotraukoms. O kartais – taip taip, jau būna, nors „Cars For Mars“ tik antras mėnuo – ir dalykinių susitikimų su, pvz., internetinėm parduotuvėm, kurios norėtų prekiauti mano piešiniais arba su drabužių gamintojais, kurie norėtų mano piešiniaisi papuošti bliuzonus ar marškinėlius. Arba su kitom kuriančiom mamom apsitarti dėl bendrų projektų.

Beveik kasdien norisi šokti iš laimės (dažnai taip ir darau), kad galiausiai užsiimu tuo, kas man labai labai patinka.

O kad tai patinka ir kitiems, yra malonus šalutinis reiškinys, dar labiau pakeliantis nuotaiką. Juokingiausia, kad dabar yra tiek veiklos, kad laiko naujiems piešinukams reikia gerai paieškoti.

Kaip manai ar verta išmainyti DARBĄ į savą veiklą, jei ji tave jau kuris laikas persekioja?

Kažkam verta, o kažkam gal visai neverta. Juk yra žmonių, kurie visiškai save realizuoja samdomame darbe. Svajonės lieka svajonėmis, saugu, ramu. Ir tai nėra blogai. Bet jei siela šaukiasi kažko kito, nereikia jos tildyti, nes gali užsidepresuoti arba virsti pagiežinga boba. Daugelis „koučerių“ rekomenduoja likti dabartiniame darbe, šalia vystant papildomą veiklą, bet aš džiaugiuosi, kad man neteko sėdėti ant dviejų, nors ne – trijų kėdžių, nes gi mamos pareigos irgi niekur nedingo.

O dabar piešiu sau ir kitiems juodai baltus paveiksliukus berniukų kambariams, kuriuose automobiliai, vilkikai, autovežiai, laivai, sraigtasparniai, raketos, riedlentės, riedučiai – visa kas važiuoja, skrenda, plaukia. Piešiu ir džiaugiuosi. Tikrai.

Savas startas pareikalauja ne tik finansinių resursų, bet ir tam tikrų savybių nei specialisto. Jei neturi komandos, viską darai pati: klientų paieška ir reklama, derybų menas, apskaita. Tenka išmokti dalykų, kurie nelabai prie širdies. Ne visada pasiseka, ne visada atsiperka. Kaip save motyvuoji nepasiduoti ir veikti toliau?

Nors turiu ir pardavimų, ir marketingo patirties (12 metų dirbau stambiose tarptautinėse kompanijose), suvokimas, kad jas taikysiu dabartinėje savo veikloje, atėjo ne iš karto. Maniau, tik būsiu menininkė, piešiu ir gyvensiu pusbadžiu (juokiasi – aut.past.).Tačiau bac! – vienas susitikimas su spaustuve, kitas – su el.parduotuve, keli prisėdimai prie reklamos strategijos, ir supratau, kad grįžtu į savo jau gerai išmintas vėžes. Tuomet atėjo suvokimas, kad pats paveiksliukų piešimas užims toli gražu ne didžiausią mano veiklai skiriamo laiko dalį. Tačiau tai dar labiau įkvepia, nes dabar galiu pritaikyti visus visutėlius savo anksčiau įgytus įgūdžius ir atrodo, kad visą patirtį tik tam ir kaupiau, kad galiausiai galėčiau sukurti „Cars For Mars“! O labiausiai mane motyvuoja tikėjimas tuo, ką darau. Ir, beje, tikėjimas apskritai. Žinojimas, kad tai, ką darau, vyksta su Dievo pagalba, yra geriausia motyvacija. Tada nesėkmes be jokios graužaties ir savigailos priimu kaip pamokas dar greičiau tobulėti, mokytis ir judėti į priekį.

O kaip su motyvacija nepasiduoti ir aplinkinių palaikymu? Jis gi tikrai svarbus. Kaip tavo šeima reagavo į norą keisti kryptį?

Šeimai ir artimiesiems esu dėkinga už toleranciją savo ieškojimų periodu. Nepatiklumo būta, ir kažkiek yra dar ir iki šiol. Bet tikiuosi, kad kada nors pirmas milijonas galutinai išsklaidys visas jų abejones (kvatoja – aut.past.)

Nauja veikla pareikalauja vis dėl to daugiau minčių ir laiko, nei buvo planuota pradžioje. Mylima veikla būna visada šalia, net ir plaunant indus. Mintys bene visada užimtos reikalais. Kas tau padeda išlaikyti balansą?

Tiesą pasakius, balanso nėra. „Cars For Mars“ yra tai, kuo gyvenu. Laimei, veiklos kryptis yra tokia, kuri labai patinka mano sūnui, nes mašinytės jam yra didžiausias džiaugsmas. Žaidžiam su jomis kartu, žaidimai neretai virsta ekspromtinėmis fotosesijomis. Įdomu, kad fotosesijos sugeneruoja minčių įdomesniam ir kokybiškesniam laiko praleidimui su vaiku, o tas laikas savo ruožtu generuoja naujas idėjas piešiniams. Piešiam kartu, turim bendrą kūrybinę erdvę – net mūsų stalai stovi suglausti vienas prie kito. Sūnus jis yra ne vieno „Cars For Mars“ piešinuko užsakovas. „Nupiešk, sako, mama, drakoną su kabrioletu“. Ir prašom jums drakonas. Kiekvienas piešinys yra jo įvertinamas ir reikalui esant, pakritikuojamas. Tokia veikla – tikra mamos svajonė!

Koks būtų tavo patarimas moterims, kurios svajoja apie savą verslą ar pagaliau SAVĄ veiklą?

Šito paklauskite manęs po kokių 10 metų. Kartais, man atrodo, kad ne aš „Cars For Mars“ sukūriau, o „Cars For Mars“ mane susirado. Gyvenimas yra nenuspėjamų įvykių grandinė, nejaučiu savo didelio indėlio, kad atsidūriau ten, kur esu. Ir kas žino, kur būsiu vėliau.

Tiesiog patarčiau nenutildyti to vidinio kirbėjimo, vidinio balselio, jei jis yra. Galbūt vieną dieną jis jums kažką labai garsiai pasakys!

 

Skamba labai labai pažįstama? Komentaruose kviečiu papasakokite savo istoriją.

16

Viktorija Povilienė

Naminė vaidilutė, kuri kepa, verda, skaito, rašo... Sukasi namuose su tekstais, karpo turinį ir įkvepia kitus kurti, nepasiduoti ir mėgautis tuom kas yra dabar.

1 Comment

  1. Atsakyti

    Marija

    06/05/17

    Sveiki, Jūsų blog’ą visuomet paskaitau, jis man toks šiltas ir jaukus 😉 Interviu su veiklia mama labai patiko, bet deja, užkliuvau už vieno sakinio (suprantu, kad ne Jūs ji sugalvojote, bet vistiek) : „O dabar piešiu sau ir kitiems juodai baltus paveiksliukus berniukų kambariams, kuriuose automobiliai, vilkikai, autovežiai, laivai, sraigtasparniai, raketos, riedlentės, riedučiai – visa kas važiuoja, skrenda, plaukia.“ Tikiu, kad mergaitės ne ką mažiau apsidžiaugtų tokiais piešiniais 🙂
    Gražaus savaitgalio!

LEAVE A COMMENT