#12dalyku, Balansas, Buitis, naujausi
comment 1

Galima susitvarkyti namus per valandą? O kas geriau: strateguoti ar reaguoti į kontekstą?

Kažkada dalinausi šia Lavazza kalendoriaus nuotrauka, kaip savo idealios motinystės vaizdu. Jame tilpo viskas: kūrybiškumas, vaikai, ta pati kava ir kaip matote mano lengas bardakas arba sava tvarka. Kai gyveni vienas tai niekam nemaišo, nepertraukiamas procesas ir savaip surikiuotos idėjos. Dirbi ir viskas priešais tavo akis. Patogu. Tiesiog patogu.

Kažkodėl galvojau, kad šis vaizdas bus nepakartojama mano kasdiena, kai turėsiu vaikų (dabar pati žvelgiu į grindis nuotraukoje ir man kyla labai daug variantų, kaip jie viską greitai pertrrko… ). Cha, kol neturi vaikų, viskas atrodo kaip pasaka. Susikuri, patiki ir pasidarai laiminga.

Atvirai? Man niekada nepatiko tvarkytis pagal kažkieno sistemą ar ritmą, visada norėjau tvarkytis tada, kai darbai baigti. Taip buvo kol mokiausi mokykloje, vėliau savo ritmu nervavau kambariokes, o dar vėliau tuo nervavau ir savo vyrą.

O taip!!! Tvarka buvo vienas iš dalykų, kodėl mes su juo pykomės. Kai galva užimta dalykais, aš kai ko tiesionematydavau, o jis iki šiol mato skraidančias dulkes ir aš anytai per sukąstus dantis vis dar dėkoju už vyrą pedantą. Žodžiu, aš niekada neturėjau tos sistemos idealiai tvarkai ir apjaukti namai man visada būdavo kažkiek mielesni, nes tokiuose jaučiasi gyvenimas.

Tad tvarkos palaikymas namie man keldavo len nerimą, nes tikrai žinau, kad išplautos grindys švarios porai valandų, o kriauklė prisipildis per artimas 4valandas, vakare bus sukrauti keli skalbimai, o žaislai vėl iškeliaus po visus kambarius.  Ir tas nerimas mane nervuodavo, nes žinau, kad vyrui gryžus jis nesupras, kad namus kažkas tvarkė.

Tai kas kurį?

Jam teko priimti mano natūrą, o aš iš didelės meilės jam tvarkausi ir bandau pagauti kažkokią sistemą, kaip ir kada tai daryti, ko nebedaryti, kad namie būtų malonu visiem. Man, jam ir vaikams.

Taip, mūsų namai turėjo tvarkytoją, kuri karts nuo karto mus aplankydavo ir palaikydavo tam tikrą tvarkos lygį. Koks tai yra jausmas? pasaka, kai kas nors gali padėti buitiniuose reikaluose. Kažkada buvo gėda prisipažinti, kad jos reikia, bet dabar esu labai dėkinga už tai. Tik vienas minusas.  Tvarka, kad ir generalinė nesilaikydavo iki sekančio jos atėjimo. Būdavo vaikai pavarydavo ar suvarydavo per kelias valandas, o vyras šeštadienio ryta klausdavo ar šią savaitę buvo tvarkyta. Taip, man buvo gaila tos sumos. Bet gyvenimas yra nuostabus, kai supranti, kad vis vien neišsisuksi neišmokus (šiuo atveju tvarkytis). Tad nenorėdama skirti tvarkymui daug laiko, nutariau pabandyti ir sukišti kasdienę tvarką į valandą. Tad dalinuosi mintimis, kaip per vieną valandą galima susidėlioti namuose tvarką (jei tai darai kasdien), nes kuo dažniau tai darai, tuo mažiau tenka tvarkytis in general. Ir nemeluosiu, kol nepagavau to ritmo, į valandą tilpo beveik vienas kambarys.

1Tad patarimas vienas ir pats pirmas, suktis greitai padeda geras siurblys, drėgnos šluostės, langams ir stiklams skirtas siurbliukas ir gera grindų šluostė (nors kartais nėra nieko geriau ir greičiu nei //viskas rankomis//). Kodėl apie siurblį? Aš nekenčiu tų, kurie volioja dulkes ir pro kitą galą viską išpučia. Nekenčiu zulinti kampų ir vis vien ten matyti trupinius. Nekenčiu ir tada, kai vaikams nesigauna tinkamai to padaryti, nes noriu barti ir juos ir jį (siurblį).

Kas toliau?

2Jokio šokinėjimo per kambarius ir kiekvienai erdvei  atskiras sąrašas darbų. Nuo ko pradėti ? Aš startuoju nuo grojaraščio ir miegamajo: paklota lova, sukabinami/sulankstomi rūbai ir daiktai, kurie nemiegamajo keliauja atgalios. Vonia: išbalinama kriauklė, išvalomas dušas, sukabinami rankšluosčiai, kosmetika ir kitos priemonės atgalios į spinteles, o skalbiniai ir pasiklydę indai keliauja apačion. Apačioje man belieka virtuvė, ir ta erdvė, kurioje malamės visi. Oi ta virtuvė… Joje man mažiausiai laikosi tvarka, tad čia tik kelios taisyklės: tuščia kriauklė, tuščia indaplovė ir nuvalyti paviršiai. Ir kai jau plius/minus tvarka, vaikštau su siurbliu ir drėgnomis šluostėmis.

3 Skalbiniai. Ir pas mane jie surūšiuoti į nešvarius, paruoštus skalbt, išskalbtus, sulankstytus ir pan. Būna jie migruoja visur, bet kasdienis dėmesys paieškas kiek pamažina (O ar jums taip būdavo, kai ant fotelio vienas kalnas ir visi tavęs klausia, kur dryžuota kojinė, o kur maikė būtent ta arba apie marškinius ir pan? Ir tu viena žinai ar tas daiktas skalbtas ar ne ir kurioj krūvos pusėj tupi). Taip ir aš rušiavimo nemėgstu, štai kodėl berniukų daiktus atidaviau patiems tvarkytis, o likusius dėlioju vakare, kai visi prausiasi ir turškiasi.  Ar tai veikia? Kažkiek (startas visada kaip pirmas blynas), nors berniukų rūbų spintos vis dar ne pačios tvarkingiausios, bet patys tada ir kalti, kad kažkas nevietoj ar neišskalbto. Kaip jų pačių kambarys? Juo jie rūpinasi taip pat patys. Štai kodėl yra svarbu turėti gerą siurblį, kad kai kurie dalykai vyktų be ginčų ir atsikalbinėjimų.

Pamenate kalbėjau apie balansą ir planą, kad jis yra svarbus ir kaip jis užtikrina, kad kai kas bus tikrai padaryta?

Tai štai istorija tokia. Prieš beveik mėnesį tupiu aš LiMa paskaitoje/diskusijoje apie strategiją (ar ji tikrai tokia pati pačiausia ar vis dėl to užtenka simple plano susikalbėjimui, nes, kai prasideda gyvenimas vis vien visi veikiame pagal kontekstą).Kalbėtojai vieni buvo už, kiti prieš,

bet aš mintyse juokiausi iš savęs. Kodėl man reikia planavimo? Jis nuramina. Pasvajojai, patikėjai ir nurimai. Viskas bus OK. Tada atsitinka gyvenimas ir tu privalai sureaguoti į kontekstą arba kitaip tariant sukurti dar vieną planą.

Patikėjau tada tuo ir pasakiau sau, kad darysiu pagal situaciją. Kaip man sekėsi ? Na…Tvarkiausi pagal įkvėpimą ir žinote kur esu? Bardake, su nuslabusiu siurbliu ir realiai pajutau, kaip  kartais nuobodi rutina gelbėja nuo nesąmonių, nes vėliau yra sunku viską padaryti vienu ypu. Po truputi…

Netvarka augina nerimą, nerimas perlipa į susierzinimą ir tik po geros generalinės supranti, kad kartais daiktų nors ir nepastebi, bet jie vis vien veikia. Arba veikia kaltės jausmas, kad situacija tampa beviltiška. O kai  namie vėl erdvu supranti, kad tai veikia ne tik tave pačią, bet ir kitus. Tada supranti, kokia auksinė jo tyla man, kai kartais jis žigiuoja per tai, kas ne vietoje.

Tvarkomės iš peties kai norime pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą, kad viskas vėl būtų savose vietose. Ar ne? Taip simboliškai: tvarkoj vienas kampas, spinta, lentyna, sandėliukas ir supranti, kad susitvarkysi ir su kitais nebuitiniais dalykais. Imsies step-by-step ir susitvarkysi, o kai nežinosi kaip, pasiklausi pagalbos. Ar ne? Išeitis visada yra. Visada yra planas, visada yra miegas, visada yra šeštadieniai.

 

6

1 Comment

  1. Mano namai – labai nedidelė erdvė, tai ir apsikuičia greitai. Kūrybinė netvarka irgi egzistuoja. Aš turiu savo sistemą- valandėlė ryte ir pralekiu pro namus vakare. To pakanka tvarkai palaikyti, nes iš esmės netvarka mane erzina
    O didesnius apsitvarkymus suplanuoju savaitgaliais, arba šiaip, kai pagauna įkvėpimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *