Pokalbiai
comment 1

Ką pametėme ir ką atradome Tailande. Simona Kupetienė

 

Gyvenimas yra paprastas ir kuo mažiau turi, tuo jis gražesnis. Nevargina daiktai ir jų priežiūra. Kai nereikia tiek daug, tada ir nereikia kvaršinti galvos iš kur tai visą gėrį gauti. Dažnai užtenka ir paprastai kuklių pajamų. Paradoksas: kuo daugiau dirbame, tuo mažiau turimo laiko gyvenimui ir vienas kitam, bet daugiau pinigų. Dažnas turėdami mažai laiko einame mėgautis tais uždirbtais pinigais. Mes išlaidaujame. Daiktų turime daug, bet neturime laiko gyventi. Ir bijome mažai uždirbti, bijome turėti mažiau. Tad koks yra tas paprastas gyvenimas?

Sėkmingai mokykloje, būreliai ir namie su daug n.d., savęs atradimai universiteto studijose (nes vaikystėje buvome labai labai užimti veikti ,ką norime), gerai apmokamas darbas, santuoka ir galimybė pasiimti paskolą didesniam būstui. Pakeliauti dar karts nuo karto. Kone kiekviena šeima užsisukame normaliame ratelyje : darbas-namai/ mokykla-būreliai. Tokioje dienotvarkėje sunku jau rasti laiko atgaivinti dūšią, išgirsti kas vyksta galvose ir būti „online“ kuom gyvena tavo artimieji.

O gali būti kitaip ?

Prieš kelis metus Simona su vyru nusprendė vis dėl to palikti nuosavą verslą ir iškeliauti su šeima į Tailandą, ieškodami kitokios rutinos. Štai jos naujas gyvenimo balansas.

Kuom gyvenimas be plano skiriasi nuo nuosavo verslo? Kokios gyvenimiškos tiesos pasitvirtino ir kokius mitus sugriovėte? Ir su kuom laimingai atsisveikinote?

Žmogus nors ir siekdamas laisvės jis vis vien susidėlioja sau reikalingą ir malonią rutiną. Buvome įpratę planuoti stipriai ir džiugu, kad gyvenimas Azijoje mus išmokė vadeles „truputėli atleisti“. Kaip mus to mokė?

Pirma istorija buvo vos mums atvažiavus. Mano vyras mane bandė įkalbėti nieko neveikt pora mėnesių, bet aš negalėjau – darom ką nors, pradedam, „kol įsisuks“. Ir pradėjom konsultacijų verslą, kuriam reikia tik kompiuterio, telefono. Pirmiausiai sugedo mano telefonas. Tuomet vyro. Po to vėl mano. Tada planšetinis kompiuteris, tuomet mano kompiuteris, tada vėl telefonas… Man vieno ženklo neužteko, vis verčiausi per galvą kaip čia tą verslą „prasukt“. Paskui pradėjau galvoti, kad gal čia viskas kažkaip susiję – matyt taip ir buvo. Kai nustojau jaudintis dėl pinigų, verslų, viskas pradėjo klostytis taip, kaip iš tiesų norėjome.

Apie tai, kaip nenusisekė mūsų planai Tailande, po to Vietname, galiausiai Balyje galėčiau daug rašyti, bet gal neverta, nes moralas visais atvejais toks: „neplanuok. Sustok. Mėgaukis. Skirk laiko sau, savo artimiesiems“ – juk to iš tiesų ir atvažiavome. Mes atsisveikinome su tuo „žiurkių ratu“, kuris mus buvo gerokai įsukęs. Lietuvoj gyvenom kaip daugelis: bėgte darželis – darbas – namai ir vėl skaitykite viską iš naujo. Aišku, kur dar nesibaigiantys darbų kalnai! Šį atsisveikinimą tikrai galima laikyti „laimingu“. Gyvenimas iš tikro paprastesnis, kai sulėtini tempą.

kupetiene

Atsisveikinome ir su polinkiu kaupti. Nebuvom iš tų, kurie turėjo „shoppingo maniją“, bet sunku suskaičiuoti, kiek mašinų mums prireikė daiktams išvežti. Norom nenorom, daug dirbdamas pradedi sieti poilsi su vartotojiškumu ir pirkimu. Kad gyvenimas būtų lengvesnis, reikia kažkokio daikto. Galų gale daiktų pilni namai, bet paprasčiau nebuvo.  Čia, Azijoje, sutikom nemažai užsieniečių, kurie išėjo į pensiją, viską pardavė ir atvažiavo čia. Be sraigės namelio. Tokių istorijų girdėjau ne vieną ir man iki šiol tos istorijos skamba labai romantiškai! Nežinau ar nustosiu jomis kada žavėtis.

Kokia yra dabar jūsų tipiška diena? Kokia yra rutina, o gal jos visai nebeliko ?

Vyras dirba nardymo instruktoriumi, aš turiu įsipareigojimų savo klientams, o vaikai lanko darželį. Jei sakytumėme, kad į rutiną „neįsisukome“ nebūtų visiškai tiesa, kita vertus ji nėra tokia jau nuožmi, kaip Lietuvoje. Kaip dabar aš dirbu ? Keliuosi anksti, kartu su vyru, vežu visus į darbus / darželius, tada pusvalandis sau prie jūros. Sąžiningai kiekvieną darbo dieną važiuoju išsimaudyti, pasimankštinti, o kartais tiesiog pamedituoti ar knygą paskaityti. Šios 30 minučių mane įkvepia visai dienai. Grįžus namo dirbu, tuomet vėl visus susirenku. O vakarais dažniausiai susitinkame su lietuviais vakarieniauti, pasidalinti savo tailandietiška patirtimi. Vakarai gal ir panašesni į amžinas atostogas. Ir ta riba mūsų gyvenime tarp „atostogauju“ ir „dirbu“ labai trapi. Mes pagaliau turime laiko mėgautis vieno kito draugija. Kita vertus posakis „paversk savo pomėgį darbu ir tau neteks dirbti“ mums tinka.

Kokius naujus ritualus užgyvenai tu, Simona, tavo vyras ir vaikai ?

Mano rytinis 30 minučių ritualas ko gero svarbiausias man nutikęs dalykas. Bandom prisijaukinti vaikų jogą ir antras bandymas visai sėkmingas. Savaitgalį būtinai kažkur išvažiuoti pabūti kartu – į tolimesnį paplūdimį ar į baseiną. Stengiamės ne tik naujus ritualus, tradicijas augintis, bet ir išsaugoti senus. Tikrai dalis Lietuvos, tradicijų gyva ir šiuose namuose. O vyro ritualai ko gero labiau susiję su nardymu – jis giliai paniręs į šią veiklą.

Kuom dabar užsiimate, kai pardavėte Medinį arkliuką? Kokią veiklą dabar planuojate? Kokių dalykų niekada nebedarytumėte ir patartumėte kitiems vengti ?

XXI amžius žavus tuo, kad suteikia galimybę dirbti, tęsti karjerą iš bet kurio pasaulio krašto, iš bet kurios vietos. Aš kartais turiu sau priminti, kad galiu dirbti įmerkus kojas į baseiną ar sėdėdama kavinėje ant jūros kranto. Prieš 10 metų mes ko gero net nebūtumėme pasiryžę tokiems gyvenimo pokyčiams, o dabar tai yra taip paprasta. Viskas, ko man reikia – Kompiuteris + internetas ir galiu ne tik dirbti, bet ir tobulėti, mokytis, keltis kvalifikaciją. O socialiniai tinklai suteikia galimybę, kad tavęs niekas nepamirštų. Tad mes ir nusprendėme pasinaudoti tokiomis galimybėmis.

Prieš išvažiuojant pasiėmėme lapą ir susirašėme idėjas, ką galėtumėme dirbti nuotoliniu būdu. Sąrašas susidarė netrumpas: internetinė rinkodara ir elektroninė komercija buvo mūsų stipriosios pusės. Socialinių tinklų administravimas, parduotuvių kūrimas Etsyje, mažų įmonių konsultavimas ir tapo mano darbu.

Tiesa, rašau blogą Fb puslapyje , o greitai startuos ir internetinis puslapis – blogas apie Tailandą www.tailandieciai.lt  Beje, aš ir toliau darbuojuosi su projektu „Medinis arkliukas“. Vyras turėjo nemažai patirties su Google Adwords reklamomis, tai tapo jo veikla. Tiesa, tame sąraše atsidūrė ir eilutė NARDYMAS. Tomui nardyti patiko jau seniai, pirmuosius savo nardymo kursus išsilaikė per mūsų medaus mėnesį Kenijoje. Bet išvykstant jis dar nebuvo tikras, ar tai galėtų tapti jo veikla, iš kurios galima uždirbti. Tad atvykęs į Tailandą neskubėdamas ji kaupė savo nardymo bagažą, kol tapo sertifikuotu nardymo instruktoriumi. Ir štai, dabar sėkmingai darbuojasi. Čia, kur mes esame apsistoję (Ao Nang miestas, Krabi provincija) nardymas yra populiarus užsiėmimas, tad darbo netrūksta. Be to daug lietuvių su mumis susisiekia ir atvažiuoja nerti kartu.

Ar turi patarimą ?

Ko niekada nedaryčiau ir ko patarčiau kitiems vengti: nedirbti nemėgstamo darbo, nebendrauti su tais, su kuriais nesijaučiate gerai. Na ir, žinoma, vengti rutinos – ne nuotykiai, o būtent rutina dažniausiai nužudo mus ir mūsų asmenybes. O ką rekomenduočiau padaryti: išeiti iš savo komforto zonos ir bent retkračiais išbandyti kažką naujo, neįprasto, kartais paprasti dalykai mums atrodo patys sudėtingiausi. nebijokite, tiesiog darykite. Keiskite. Ieškokite būdų.

2

1 Comment

  1. Arkinis says

    Sveiki,reikia patarimu is jusu puses .Gyvename Norvegijoje bet norim viska mesti ir skristi i Tailanda :)!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *