Kiek kartų reikia atleisti?

„Mama, jis netiki į Dievą ir sako, kad jo nėra. Čia tas pats kaip ir su Seneliu Šalčiu?“

Paklausė jis įlipęs į mašiną. Pajudėjom, sustojom kamščiuose ir kalbėjomės. Aš siurbčiojau kavą ir mintijau, kaip tinkamiau į tai sureaguoti. „Jis yra, net kai mes juo netikime, jis yra su mumis. O tu ant draugo nesikarščiuok. Jei jo tėveliai neparodė, kaip tikima į Dievą, iš kur jam, vaikui, visą tai žinot?“ Ir tada man trinktelėjo paralelė.

„Papasakok man ir aš tai pamiršiu. Parodyk ir aš tai suprasiu bei įsiminsiu“

Žodžius aš kiek perdėliojau, bet esmė ta pati. Tad kaip gali sutuoktinis žinoti, kaip gyventi santuokoje, jei pačio tėvai išsiskyrė ir gyveno su vienu iš tėvų. Kaip jam žinoti kaip atsiprašyti, jei visi kakojo ant galvos ir nei vienas nematė reikalo pripažinti savo neteisumą. Kaip vaikui išmokti gražaus žodyno, jei vairuodami patys keikiamės ar bardamiesi klykiam vienas ant kito? Kaip vyrui mokėti merginti savo žmoną, jei jo tėvas savąją vadino nekaip. Kaip mums jiems atleisti, jei vaikystėje girdėjome, koks tėvas yra nevykėlis ir kokią klaidą jie abu padarė. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad kalbėti, kaip reikia elgtis, yra beprasmiška. Pats elgesys kalba garsiau nei žodžiai.

„Jei jam niekas nekalbėjo apie Dievą, iš kur jam apie tai žinoti?. Būk jam pavyzdys. Jei pyksta ir mušasi, atleisk ir duok antrą šansą, nes kai tu buvai naujokas, tu taip pat buvai peštukas. Ir labai džiaugiesi, kad tave klasė priėmė kantriai. Duok šansą ir jam.“

Jei tavo vyras nemoka atsiprašyti už savo žodžius ar veiksmus, atsiprašyk tu už jį. Kai kuriuos dalykus išmoksime ne skaitydami knygas, o darydami klaidas ir norėsime keistis, kai mums atleis. Santuoka bus tvirtesnė, kai mes lengviau atleisime ir būsime vienas kitam pavyzdžiu. Ne barnių reikia bijoti, o nesugebėjimo susitaikyti. Atsiprašyti ir move on. Mudu santuokoje 8 metus ir mes vis dar darome tas pačias klaidas. Mudu baramės ir būna garsiai, bet mudu vis dar kartu, būna apsikabinam ir iš to pasijuokiam.

Santuoka yra gyvenimas su nepažįstamuoju, nes gyvenant kartu atsitinka tiek daug visko ir tik tada matai žmogaus gebėjimą su įvykiais susigyventi, reaguoti, veikti, atsispirti, perlipti per save ir pan. Tik gyvendami gyvenimą kartu mes vienas kitą, o taip pat ir save,  pažįstame, tad būkime atlaidūs ir supratingi. Nusiteikite ilgai kelionei, o ne sprintui iki laimės. Kartais gyvenimas susuka mazgą: buitis žudo, veidrodis taip pat, jis asilas, darbe nori atleisti.

0

Viktorija Povilienė

Naminė vaidilutė, kuri kepa, verda, skaito, rašo... Sukasi namuose su tekstais, karpo turinį ir įkvepia kitus kurti, nepasiduoti ir mėgautis tuom kas yra dabar.

LEAVE A COMMENT