Kam mums malda? arba Dievas pas mus ateina per kitus žmones ir jų darbus. Kito gėris yra tavo rankose.

Gyvenime jau taip būna. Ne visada sekasi, ne visada pavyksta. Būna ateina nelaimės ir mus nuginkluoja. Nebėra turto, namų, darbo, mylimas išduoda, susergame arba mus palieka mylimi žmonės. Dažnas iš mūsų tampame neramūs , ieškome priežasčių, klausiame kodėl. Beieškant įveliame save į kokią nors naują gyvenimo avantiūrą: naują veiklą, naujus iššūkius, keičiame mitybą ir tai kuom tikim. Norime būti sėkmingais ir sužavėti aplinkinius savo unikalia istorija. Bet visa tai tik simptominis sielvarto gydymas. Prablaško, nukreipia dėmesį, bet taip ir liekame neramūs.

Vis dėl to ką daryti, kai griūva dangus? Nesakau, kad meldžiantis mums nieko nenutiks ar tapsime Dievo numylėtiniais. Bet malda yra pradžia. Tai nėra meditacija, nes jos metu jūs neužčiaupiate savo širdies ir proto. Maldoje mes kalbamės su savo sąžine ir nebėgame nuo savęs ir skaudulių. Pasiklausykite, ką mums sufleruoja maldos žodžiai.

Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.

Dievas pas mus ateina per kitus žmones ir jų darbus. Kito gėris yra tavo rankose.  Štai ką sako šie žodžiai : “Būk neabejingas kito nelaimei ir negailėk savęs ar savo, kai kitam trūksta. Nebijok susipurvinti, kai kitą kelsi ir negalvok, kas bus toliau”.  Mes kartais tiek daug apie save galvojame, tobulėjame, gražėjame, bet visai pamirštame, kad gerieji darbai yra tie, kuriuos darome ne dėl savęs, o dėl kito. Ir jie geriausiai gydo liūdesį ir pyktį.

Neapleiskime to, kuris abejoja. Nelikime abejingi nelaimingam vaikui ir tiems, kurie kalba netiesą. Atleiskime nuoskaudas ,įžeidimus ir duokime antrą šansą. Dalinkimės maistu su tais, kuriems jo nuolatos trūksta. Nepamirškime ligonio ir to, kurį beveik visi pamiršo. Išlipkime iš konforto zonos ne dėl savo sėkmės, o dėl gerumo kito gyvenime.

ee96e2c55855e54ffa0c33715c295edd

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

Prisiminus, kas kiekvienam iš mūsų yra kasdienė duona, natūraliai kils padėkos mintys. Žvelgsime kitaip ir suprasime, kad vis dar turime daug ir dar ne pabaiga. Šiais metais vėl neišvyksime į atostogas? Bet ,AčiūDiev, yra ką mokėti ponui Bankui ir turime kam pasakoti pasakas. Mes ramiai miegame ir nebijome sutemų, kaip kažkur toli. Po dienos mes grįžtame pavargę ir nieko nebegalime, bet vis dar turime vienas kitą, kad suglaudus kaktas, suprastume, kad nesame vieniši .  Tad melsdamiesi pagalvokime: “Kas mes būtume be kasdieninės duonos?”

ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

“Atleisk man, nes aš pats ne ką geresnis, nes pats sau neprisipažįstu, kad esu prisidirbęs”. Nesu kaltas, nes taip gavosi. Nesu blogas, nes ir kiti taip darė ir aplamai teisybė priklauso nuo aplinkybių. Atleisti yra sunku, nes skauda ir dažnas iš mūsų esame išdidūs. Norime įrodyti savo teisumą, savąją versiją.  Aš kartą per išpažintį kalbėjau, kad nebegaliu pakęsti naminių barnių ir tikėjausi ,kad kunigas dovanos kokį tai receptą. Norėjau, kad mane užjaustų ir patvirtintų , kad tai jie kalti.

“Barasi tas, kas puikuojasi savo teisybe”- tarė Kunigas

Kaip su šlapiu skuduru. Kaip tai? Tai čia aš durna? Vapščė !!!

Šeimoje jau taip būna, jei mums bus per daug žema atsiprašyti, atleisti, net tada kai rodos visiškai nekaltas, tada ilgoje distancijoje bus nelengva. Du karaliai namuose netelpa ir kažkuriam visada teks nusileisti, o ne įrodinėti savo pozicijas.”  Atleisti” tai yra kitais žodžiais pasakyti “aš tave myliu”. “Aš tave mylių vat tokį piktą, be kantrybės ir rėkiantį,  ir kai man bus negera ir pridarysiu klaidų, tikiuosi ir tu mane mylėsi ir atleisi”.

Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.

Gelbėk mus nuo piktų žmonių kėslų ir kad aš pats toks nepasidaryčiau. Dažnas, kuris vengia bažnyčios atkerta, jog nėra ten ko veikt, nes nieko nepavogė ir nenužudė. Kartais mes prarandame budrumą ir nepastebimai pridarome klaidų: žodžiais, darbais ir apsileidimais. Prikalbame pagražinimų draugams ir joms, sutuoktiniui ir pasijaučiame gražesni. Kritikuojame, nors nieko panašaus patys nesame darę. Aprėkiame vaikus už smulkmenas, nesėkmes, baimes ir stebimės,  iš kur toks liūdesys ar nepagarbus jų elgesys. Pasiduodame nuovargiui ir mūsų reikalavimai sau, jiems ir aplinkai darosi vis menkesni. Mes pasidarome pakantūs smurtui už sienos ir vagystėms. Mūsų nestebina žūtys ir didelės nelaimės. Mes tampame tolerantiški, bes iš tikro sakome : “Jei tu nesikiši į mano daržą, aš nesikišiu į tavo ir tada mudu sutarsime”. Mes pasiduodame nuovargiui ir namuose nustojame kalbėtis ir pasakotis. Mums patogus televizorius ir kitos pramogos, nes tai nukreipia dėmesį ir mes galime pasislėpti savo vienatvėj.

Todėl melskimės, kad neprarastume budrumo, kad būtume šviesuliai kitiems ir kai mums bus nelengva, šviesuliai ateis pas mus.

P.S. nuotraukos pirmos yra ne mano, bet neprisimenu kieno.

5

Viktorija Povilienė

Naminė vaidilutė, kuri kepa, verda, skaito, rašo… Sukasi namuose su tekstais, karpo turinį ir įkvepia kitus kurti, nepasiduoti ir mėgautis tuom kas yra dabar.

1 Comment

  1. Atsakyti

    Jūratė

    02/02/17

    Iš Neale Donald Walsch knygos “Sąjunga su Dievu”

    “Štai tiesa:
    1. Dievui nieko nereikia
    2. Dievui negali nepasisekti, jums taip pat.
    3. Jūs neatskiri vieni nuo kitų, taip pat ir nuo Manęs.
    4. Visko yra pakankamai.
    5. Jūs nieko neprivalote daryti.
    6. Jūsų niekas neteis.
    7. Jūsų niekas nepasmerks.
    8. Meilė yra besąlyginė.
    9. Niekas negali būti viršesnis už save patį.
    10. Visa tai jūs jau žinote. ”

    Daug laiko leidžiu namie, nes iš namų dirbu, tad namų aplinka, šeima ir Dievo buvimas visame tame man labai natūralus. Tvarkydamasi namus daug knygų atiduodu kitiems, bet šitą pasilikau 🙂 Ji nepaprastai man padėjo sudėtingiausiais momentais. Bet iš tiesų net nėra būtina ieškoti išminties knygose, nes ir trumputėse maldelėse apstu išminties, tik mokėk ją įžvelgti.

LEAVE A COMMENT